Kiek kartų mus apgavo mūsų pačių protas?
Kiek kartų prašė duoti įrodymų ir pažadėjo nurimti?
Jei žinosiu, patikrinsiu, įsitikinsiu bus ramu. Ramiau…
Ir kiek ilgai toji ramybė truko?
Dažniausiai – neilgai.
Netrukus protas vėl sugrįžta su mintimis:
„O jeigu…“
„Gal dar kartą patikrink.“
„Gal kažko nepastebėjai.“
Taip savo gyvenimo fone jausdami nerimą, pradedame gyventi nuolat ieškodami patvirtinimų ir įrodymų. Atrodo, kad kuo daugiau jų surinksime, tuo saugesni jausimės.
Tokiu būdu lyg tampame priklausomi nuo savo nerimaujančio proto.
Įrodymų reikia vis daugiau, tačiau nebėra nei ką duoti, nei jėgų ieškoti.
Tačiau gal būtent tada galime pradėti mokytis tiesiog išbūti?
Galbūt ramiau pasijusti galime ne tada, kai atrandame visus įrodymus ir patvirtinimus, tačiau, kai pamažu nustojame tikėti, kad jie būtini.
