Atrandame kartu

Ne taip retai, vykstant nauju keliu nepaklausau navigacijos ir pasirenku kitą kelią. Kiek pamenu, visada tai buvo koks siaubingas žvirkelis, kuriuo važiuojant kyla mintis, jog jei nebūčiau išsukusi, niekada nebūčiau turėjusi galimybės pabūti būtent šioje vietoje.

Ir ši knyga apie tai, kad viskas kelionėje ir gyvenime turi prasmę. Galbūt, ne visada tai pamatome iš karto, tačiau pamažu viskas sugula į savo vietas.

Knyga apie kelionę per jos, jo ir jų gyvenimo kelią, paskatinantį suabejoti tuo, kuo taip ilgai tikėjome, ką galvojome apie save ir kitus. Dėlto, nors į kelią patraukiame vedini tikslo, noro kažką atrasti, patirti, jame ne mažiau svarbiu atradimu gali būti ir supratimas, ką turime prarasti, paleisti.

Tai neišvengiama be gebėjimo. Ir gedėti galime ne tik dėl žmonių, bet ir dėl ilgai sau pasakotų gyvenimo istorijų. Kartais mes sau labai intensyviai pasakojame istoriją apie save, kas esam, kuo būsim, kokius vaidmenis atliekame ir gal per retai atsiveriame tam, kas yra dabar. Dėlto, man ši knyga buvo priminimas kartais leisti sau pasiduoti, pasiduoti savo įpročiui pasakoti savo istoriją. Dažnai čia ir dabar nebėra daugelio dalykų, tačiau būtent esamuoju metu pasakodami savo įprastą istoriją per menkai įsisąmoniname, jog gyvenimas jau nebe apie tai. Tai paskatino mane pasvarstyti, kad labai svarbu išgedėti savo gyvenimo patirtis, kad ir kokios jos bebuvo. Priešingu atveju, neišgedėtas gyvenimo etapas niekaip neleidžia mums keistis ir patirti gyvenimą tokį, koks jis yra dabar.

Gyvenime mes visi judame ta pačia kryptimi, nepaisant to, pastebime skirtingus dalykus. Dėlto savo gyvenimo kelionėje galime pasvarstyti, noriu būti/tapti tuo, kas būtų pastebėta, ar būti/tapti tuo, kas pastebėtų daugiau. Galbūt, ateis mintis, jog būti/tapti tuo, kas būtų kažkur pusiaukelėje tarp šių variantų.

Dualumas – gera – bloga, aš – kiti ir pan. visada yra šalia, tik sprendimą į ką orientuosimės lemia mūsų skiriamas dėmesys. Kas nepriklauso nuo manęs ir ką galiu rinktis, kontroliuoti? Užgniaužiant savo jausmus atsiranda terpė abejonei savimi. Galiu imti abejoti tuo, ką jaučiu, abejoju ar tai tikra, ar tai galėtų būti tikra. Susigražinti save, gebėjimą drąsiai atsakyti į klausimą ir pajusti užtikrintumą dėl savo atsakymo kartais prireikia laiko, pastangų. Ir čia tampa svarbu prisiimti atsakomybę už savo asmeninę kelionę ar poreikį prašyti pagalbos, kad ir koks suaugęs bei gebantis pasirūpinti savimi bebūtum.

Nepaneigsime egzistuojančio blogio, sunkumų, tačiau, galbūt, per dažnai jų kontekste paneigiame save, savo atsakomybę, stiprybę su visu tuo būti, kovoti, priešintis, transformuoti? Gal dėlto kartais ir savo šaknų, autentiškumo, atsakymų į klausimus „Kas aš?“ galime ieškoti ne skrajojant, tačiau parkritus ant žemės, pajaučiant ją, išgyvenant visus sunkumus.

Knygos grožį man kūrė ir tai, jog autorė – lietuvė. Subtilus socialinių, kultūrinių elementų įpynimas padeda sukurti ypatingą atmosferą, „aha“ kur galima atrasti ir save kažkuriame knygos momente. Kita vertus, santykis tarp Lietuvos ir platesnio konteksto primena apie tą nuolatinį savą-svetimą, aš-tu, mes-jie ir pan. ryšį.

Toks prieštaravimas, dualumas padeda pamatyti skirtingas perspektyvas, prieštaravimus. Santykyje atsiskleidžia tai, kas mano, kas manyje buvo kažkada ir tai, ko kartais vienas apie kitą niekaip negalime suprasti. O padėti suprasti vienas kitą gali tik buvimas kartu ir kalbėjimasis – kuo viso to mažiau, tuo labiau ima ryškėti skirtingi keliai, supratimas, jog, visgi, mums ne pakeliui.

Pradėjusi skaityti stabtelėjau, galvojau, korektūros klaida, tačiau ne – visoje knygoje tik Rūtos ir Ralfo vardai rašomi didžiosiomis raidėmis. Sunku nuspėti tokį autorės sprendimą, tačiau aš sau jį paaiškinau kaip esminių ir kontekstinių aspektų išskyrimą. Galbūt, pvz. Roma yra tik roma, kai didesnę reikšmę priskiriame knygos veikėjams ir jų patirčiai. Taigi ir aš sau remiantis knyga padariau išvadą, kad vidinis monologas kartais gali būti toks svarbus, jog jame nublanksta gyvenimas ir jo aplinkybės. Kai aš ir mano išgyvenimai tampa tokie reikšmingi, kad nebematau nieko aplinkui (ir kaip ir knygoje imu rašyti mažąja raide), lyg prarandu ryšį su visu tuo, o kartu prarandu ir santykį.

Na, ir citatos

<…> norint paleisti, reikia vėl prisiliesti prie to, ką tiek laiko bandei tiesiog užkasti, reikia grįžti į tą dieną, tą valandą, kad atleistum sau ir jam…

<…> juk mes patys kuriame gyvenimo taisykles, patys jas ir laužome, įsivaizduok, kad gyvenimas yra lego dėžė, joje daug visokių formų ir spalvų kaladėlių, iš jų mes statomės sau namus, įrenginėjame kambarius, tiesiame kelius, galime statyti pagal instrukcijas, atsižvelgdami į tai, ko kiti iš mūsų tikisi, o galime įjungti vaizduotę ir statyti tai, ką patys norime, ir taisykles sugalvoti tokias, kokios mums patinka.

<…> aš per dažnai stačiau pagal kitų pavyzdį, visi geriau už mane žinojo, kaip mano gyvenimas turi atrodyti, kur turi būti langai, durys, kur sulankstyti drabužiai, jokios kūrybos, tik instrukcijų paisymas.

Įdomiausi takai iš tiesų driekiasi mumyse, ir visos, net tolimiausios, kelionės galiausiai atveda ten, jos prasideda ir baigiasi kiekviename iš mūsų…

<…> viskas jau sukurta, viskas jau pasakyta, mes visi juk kopijuojame, dėliojame savo paveikslus, knygas, savo gyvenimus iš kadaise matytų ir pajaustų akimirkų, ir vis tiek esame menininkai, nes matome ir girdime skirtingai.

Kodėl joje pabudęs kažkoks archajiškas lietuviškas pradas, liepiantis būti kukliai ir kantriai laukti, kol kažkas atspės, ko nori, ir pasiūlys tai tinkamu momentu tinkamoje vietoje.

Jis taip bijojo prarasti laisvę, apstatė ją sienomis, apkabino spynomis, kad tik niekas neužeitų, nesibelstų, neklebentų, savo noru pasitraukė į laisvės kalėjimą, nes atrodė, kad laisvę reikia ginti, dėl jos reikia kovoti, ją reikia išlaikyti kaip užgrobtas priešo teritorijas, ne, pasirodo, laisve galima dalintis, ir dėl to tampi dar laisvesnis, laimingesnis, patrauklesnis. Taip ir vienatve galima dalintis, jei tik randi žmogų, tai sugebantį, pasidalinta vienatvė turbūt aukščiausia laimės būsena.

Jam patiko vakar perskaityta mintis, kad kelionių literatūra yra ne nuorodos ar patarimai, bet konkretaus žmogaus istorija tam tikroje vietoje, tai žmogaus ir vietos konfliktas, leidžiantis pažinti tą kraštą…

Jei žvelgsi gyvenimą kaip į kelionę, išmoksi džiaugtis mažais dalykais…

Taip, kai saulė šviečia, gera vienam, tačiau kai šalta ir lyja, kai nešuliai per sunkūs ar bėdos spaudžia, dviese šilčiau, smagiau, dviese saugiau. Nori mano patarimo – nebijok dalintis šiluma, nes tik šildydama kitą gali pati sušilti, kad ir kas tavo gyvenime nutiko, kad ir kokių patirčių prisirankiojai, nebijok ir vėl rizikuoti, netaupyk savęs, mylėdama gausi dvigubai, gyvenimas be galo gražus, ir meilės jame daugiau, nei pajėgiame paimti, žinai laimės dėsnį, nebepamenu, kur perskaičiau: nori į savo gyvenimą, pakviesti meilę, duok jos kitam, duok, kiek sugebi, kiek pati norėtum gauti…

<…> šiandien man taip gera, kad net baugu, taip bijojau būti palikta, kad nė nepastebėjau, kaip gera eiti vienai.

Ji medis, reikėjo nueiti tiek kilometrų, kad suprastų, jog ji ne krūmas, ne vijoklis, ne žolė, ko nors bijanti, prie ko nors besiglaudžianti, į kažką besiremianti, ○ lygus kitiems miško broliams medis, savaip gražus, savaip šiurkštus, savaip įdomus, ji gali nebesišlieti prie Ralfo, nebelaukti, kad atspėtų jos norus, ir neprašyti, ko jis negali duoti, dabar pati turi šaknis, bet gali eiti ir to pakanka. Keista, galvoja, turėjau nukristi į dugną, kad rasčiau šaknis…

Pasirodo, ne visai taip, pasaulis nėra toks paprastas, tai ne vien gražios instagramo nuotraukos, laimingi veidai, tinkamas fotografavimo rakursas, gyvenimas – tai nuovargis, purvas, nutrintos kojos, nuplyšęs dirželis, tai klaidžiojimas, kai kas nors nusuka rodyklę ar tyčia parodo klaidingą kelią, tai ėjimas toliau, nors nusibodo, nors skauda, nebeįdomu, kai pačiais netinkamiausiais momentais į paviršių pradeda lįsti tai, ką manei seniai palaidojęs.

<…> visi bandymai šlietis prie kito, tikėtis, kad kas nors suteiks saugumo, gins ir gelbės iš bėdų, padės suprasti pačiai save, buvo klaidingi, kai bus sunku, visada gali prisiglausti prie medžio, jei bus klaidu, vidinis kompasas parodys kelią, kai pritrūks drąsos ar tikėjimo, galės pasisemti iš savo gelmių – ten visas vandenynas

Ne visada iš karto randi teisingą kelią, nereikia bijoti sugrįžti ir to pripažinti…