M. Manson. Viskas yra sukrušta: knyga apie viltį
Neseniai perskaičiau knygą „Viskas yra sukrušta”. Sakyčiau stiprus pavadinimas, žandukai nukaito, kai bibliotekininkė man ją atnešė. Prisipažinsiu, kad nepakenčiu populiariausios psichologijos savipagalbos knygų. Būdama 16 metų jas ryte rydavau, tikėdamasi rasti atsakymus, kaip tapti geriausia savo versija ir tik vėliau supratau, kad visos jos remiasi banaliomis frazėmis „tu viską gali” ar „jei gali apie tai pasvajoti, gali ir įgyvendinti. Rimtai? Aš galiu svajoti tapti katinėliu, bet ar man tikrai užaugs ūsai ir uodega?
Bet aš ne apie tai. Tai nebuvo geriausia mano skaityta knyga, gal sakyčiau gana vidutiniška, bet, visgi, įstrigo pamąstymai, kad kiekvienas turime racionaliąją ir jausminę pusę ir kad ir kaip besistengtume, jausminė visada nugalės racionaliąją vienokiu ar kitokiu būdu.
Apima nusivylimas, tiesa, turbūt, ypatingai tuos, kurių vaikystė nebuvo lengva: tėvų fizinis ar psichologinis smurtas, patyčios mokykloje ar skausminga pirmoji meilė. Traumuojantys įvykiai, kuriuos išgyvendinti kartais nepadeda ir ilgi psichoterapijos metai.
Ir, visgi, autorius pasiūlo išeitį: ne neigti savo emocinę pusę, nesigalynėti su savimi, bet bendrauti su savimi kaip su mažu vaiku. Kai mums liūdna, kai kas nors įskaudina, įžeidžia ar nepavyksta, ką sako mūsų draugai? „Tu stipri, dar ne su tokiais dalykais susitvarkei“, ,,nekreipk dėmesio”, „tai kito žmogaus problemos, kad taip pasielgė”. Bet ar supranta tai mūsų vidinis vaikas? Ne, nes jis mažas. O ką sakome sau patys? Pati suklydau: „profesionali darbuotoja būtų geriau susitvarkiusi su šia situacija bendraudama su klientu”, „išmintinga mergina nebūtų leidusi, kad jos santykiai nutrūktų” ir dar dar daug priekaištų sau. Ir tas mūsų vidinis vaikas jaučiasi nubaustas ir apkaltintas, tik šįkart barančio tėvo ar motinos vaidmenį atlieka mūsų pačių protas. O jei kalbėtume su savo jausmine puse taip, kaip su mažu vaiku? Jei klaustume savęs „ką dabar jauti?”, „kas būtent tave taip įskaudino?“, „suprantu, kad tau liūdna, pikta, jautiesi nesuprastas, nesaugus”.
Jei pažadėtume tam vaikui juo pasirūpinti „Nesijaudink aš jau didelis, aš tau padėsiu, viskas bus gerai, pažadu“. Gal nerimas ir nedingtų, bet bent jau sumažėtų ir pagaliau vidinis vaikas pasijaustų tiesiog mylimas.
Mintimis apie knygą dalinosi puslapio draugė
Įrašo iliustracija: https://images.unsplash.com/photo-1571955553919-9195a8260398?ixlib=rb-1.2.1&ixid=eyJhcHBfaWQiOjEyMDd9&auto=format&fit=crop&w=691&q=80
Palikite komentarą