Melanie Fennell. Įveikite manką savigarbą. Knyga pagal receptą
Žmogaus požiūrį apie save galima išreikšti skirtingais žodžiais, tokiais kaip savivaizdis, savivoka, pasitikėjimas savimi, savigarba ir t.t., kurie dažnai būna kultūros, gyvenamosios aplinkos, socialinių normų atspindys. Nepaisant sąvokų įvairovės, visoms joms būdingas vertinimo aspektas, atspindis mūsų bendrą nuomonę, t.y. įsitikinimus, apie save. Vis dėl to, nors savęs vertinimas neatsiejamas nuo aplinkos, kuri patvirtina ar paneigia mūsų galias, gebėjimus, esminiu savivertės aspektu yra ta nepajudinama žmogaus ašis, kuri nekinta priklausomai nuo kintančių aplinkybių.
Remiantis tuo, analizuojant ir siekiant stiprinti savivertę, pirmas itin svarbus žingsnis yra atskirti nuomones nuo faktų, t.y. suprasti, kiek asmeninė ar kitų nuomonė yra tik nuomonė, o kiek – faktas. Esant žemai savivertei tai padaryti gali būti ne taip jau ir lengva. Dominuojantys neigiami įsitikinimai ir/ar neigiamos patirtys gali trukdyti į situaciją pažvelgti objektyviai, ko pasėkoje faktai sumenkinami, o nuomonės pernelyg apibendrinamos. Dėl to, siekiant didinti savigarbą gali būti naudinga kreiptis į specialistą ar bent jau gerą draugą, kuris padėtų pamatyti daugiau situacijos atspalvių.
Vis dėl to, iš kur žinoti, kad savivertė yra pakankama, tinkama? Knygos autorė išskiria, jog tinkamai vertindami save, gebame matyti ne tik neigiamas, tačiau ir teigiamas savo asmenybės puses, jas priimame nesmerkdami, ir panaudojame siekiant tikslų, imantis iššūkių jausdami, kad mūsų viena po saule nėra nei kiek mažesnė ar nuošalesnė nei kitų.
Tačiau kodėl nutinka taip, kad savivertė ima mažėti?
Kaip minėta, savęs vertinimui didelę reikšmę gali turėti aplinka, neigiamos patirtys ar vaikystėje išmokti elgesio, reagavimo į situacijas būdai. Remdamasi kognityvine elgesio terapija, autorė būtent ir akcentuoja tai, kad mūsų įsitikinimai apie save yra išmokimo pasekmė. Tai reiškia, jog būdas, kuriuo mąstome ir elgiamės, yra išmoktas dėl pasikartojančių patirčių. Dėl tos pačios priežasties, kaip išmokome esamų mąstymo ir elgesio būdų, taip galime išmokti ir naujų, daug naudingesnių modelių.
Tačiau, kad tai nutiktų, reikalingas nuolatinis, sistemingas darbas su savimi, stebint savo įsitikinimus ir elgesio taisykles bei atliekant eksperimentus. Būtent eksperimentai, kad ir kokie menki jie būtų, gali padėti paneigti mūsų nenaudingus įsitikinimus. Pasak autorės, jausdami nerimą bei kitas neigiamas emocijas, galime tapti pernelyg atsargūs ir imti naudoti begalę apsisaugojimo priemonių. Galbūt, tikime, jog vengdami tam tikrų situacijų, išvengsime ir nerimo, kritikos ar dar kažko, kas mus taip gąsdina. Tačiau tik pabandydami atsisakyti savo atsargumo priemonių, pasiryždami pažvelgti savo baimei į akis, galime pajudėti priešinga savo baimių ir blogos savijautos kryptimi.
Taigi, kai įvertiname tai, kas yra nuomonė, o kas faktai, toliau svarbu pajudėti ir išsamiau paanalizuoti situaciją, joje patiriamas emocijas, kūno pojūčius, juos palaikančius įsitikinimus ir atsargumo priemones, kurių imamės bandydami apsaugoti save. Kad pavyktų geriau visa tai suprasti, autorė pateikia pavydžius, analizuoja situacijas, kelia klausimus, kuriuos patys sau turėtume užduoti.
Vis dėl to, pamatyti situaciją tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokia ji mums atrodo, dažnai trukdo žemą savivertę lydintis savikritiškumas. Taigi skaitant toliau, autorė pateikia dar vieną lentelę, padedančią suprasti situaciją lydinčias emocijas, kūno pojūčius, pasireiškiančias savikritiškas mintis ir jų nulemiamą save žlugdantį elgesį.
Kai jau gebame į savikritiškas mintis pažiūrėti kiek iš toliau, lyg stebėdami iš šalies, geriau galime įžvelgti ir alternatyvas – kitus mąstymo ir elgesio būdus. Taip gali išryškėti ir kiek aiškesnis savo asmenybės teigiamų aspektų įžvelgimas. Menka savivertė – kaip aklinai tamsinti akiniai, ir tai, kad esant menkam savęs vertinimui nematome savo stiprybių, nereiškia, jog jų ir nėra. O žengiant žingsnis po žingsnio analizuojant savo patirtis, lyg dirbame ties tais savo akiniais vis labiau ir labiau pamatydami daugiau. Na ir to pasėkoje galime pamatyti, kad taisyklės, pagal kurias gyvenome, visiškai nebetinka, nebeatitinka mūsų pačių ir jas būtina keisti kartu paneigiant buvusius įsitikinimus.
Taigi, apžvelgus esmines idėjas, tampa aišku, kad knyga yra kaip vadovas ir pagalbininkas išsiaiškinant klaidingus įsitikinimus, juo analizuojant, tikrinant atliekant eksperimentus taip keičiant požiūrį į save bei aplinką. Kad tai padaryti būtų lengviau, pateikiamos schemos, darbui su savimi skirtos lentelės, begalės klausimų, kuriuo svarbu ir naudinga apsvarstyti siekiant sustiprinti pozityvų požiūrį į save.
Manau, jog knygą galima skaityti dviem būdais – viską atliekant nuosekliai pagal knygos skyrius, arba perskaitant knygą ir vėliau grįžtant prie svarbiausių momentų. Aš pasirinkau antrąjį variantą ir nors kognityvine elgesio terapija pagal asmeninę savo patirtį buvau nusivylusi, tačiau ši knyga man patiko ir tikrai grįšiu prie pateiktų klausimų ir užduočių.
Tai viena iš tų knygų, kurios perskaityti tiesiog neužtenka, o gal net ir neverta skaityti, jeigu nesiruošiama su savimi dirbti. Tai tiesiog puikus darbo su savimi įrankis, kuris patiks tiems, kuriems patiko ir knyga „Geros nuotaikos vadovas“.
Palikite komentarą