Meša Selimovičius. Dervišas ir mirtis
Taip malonu skaityti naujas, dar kvepiančias knygas, kurių lapus verčiant girdisi malonus šiugždėjimas. Tačiau šį kartą buvo ne taip. Knyga Dervišas ir mirtis išleista 1972 metai, lapai pageltę ir jau gerokai pasidėvėję. Bet kaip byloja liaudies išmintis, nespręsk apie knygą pagal viršelį.
„Nieko neturiu, be įsitikinimo, kad esu doras žmogus: praradęs ir tai, aš būsiu visiška menkystė“
„Nerimas kantriai laukė manęs, lyg būčiau palikęs jį už durų, o išeidamas vėl pasiėmęs“
„Ąsočiu neišsemsi jūros, bet tai, ką pasemsi,- taip pat jūra“
O knyga tikrai verta dėmesio. Jei nebūtų skolinta iš bibliotekos, dėčiau į geriausiųjų lentyną 😊. Bendrai knyga man buvo knygų Altorių šešėlis ir Spinozos problema mišinys, toks vaizdingos kalbos ir gilaus išgyvenimo aprašymo derinys.
„Mes turime ne Žemę, o žemės pėdą po savo kojomis, ne kalnus, o tik jų atvaizdą savo akyse, ne jūras, o tik jų amžiną bangavimą ir paviršiaus atšvaitą. Mes nieko neturime savo, be iliuzijų, todėl tvirtai jų laikomės“
„O žinai, ką aš galvojau, tau kalbant? Kad vieni žmonės gali pasakyti visa, ką nori, o tu sutinki su jais ar nesutinki, bet lieki ramus. O kiti sudeda į vieną žodį save visą, ir staiga viskas suliepsnoja, po ramybės aplink. Ūmai pajunti, kad vyksta kažkas svarbaus. Tai ne šiaip sau pasikalbėjimas“
„Tačiau žmogus niekuomet nežinai, ką tu sužadini kito širdyje, pasakydamas žodį, kuris tau turi aiškią reikšmę ir tenkina tik tavo poreikius“
Man knygoje dominavo moraliniai klausimai apie draugystę, tiesą, tikėjimą, ištikimybę, kerštą bei vidinę kančią ir sunkius išgyvenimus susiduriant su ne visada teisinga, palankia gyvenimo realybe. Dėl to, nepaisant knygos leidimo metų, joje gvildenamos problemos yra ne mažiau aktualios ir šiandien, o gal net ir dar labiau išryškėja laiku, kai viskas kinta, yra nenuspėjama. O gal tiesiog kai kurie dalykai gyvenime yra universalūs bei nepavaldūs nei laikui, nei kultūrai, todėl bet kokiu metu suprantame, ką reiškia pavydas, išdavystė, draugystė ar vienatvė.
„Nei tada, nei po ilgo laiko man neatėjo į galvą, kad žmogaus mintis – apgaulinga banga, kurią išjudina arba nuramina įnoringas baimės ar troškimų vėjas“
„Mirusius reikia laidoti savo pačių labui“
„Kas nemoka plaukti, tam verčiau nešokti į vandenį su viltim, kad kas nors ištrauks“
Palikite komentarą