Mooji. Absoliuto alsavimas
Knyga, kurią atradau visiškai atsitiktinai. Niekaip nesulaukiau bibliotekininkės, todėl pradėjau žvalgytis, gal rasiu kažką įdomaus.
Nerandu tinkamų žodžių jai apibūdinti. Knygą reikia tiesiog skaityti, bandyti suprasti, pajausti, skaityti vėl ir vėl atrandant kažką naujo. Kai kuriuos sakinius skaičiau kelis kartus, tačiau išdėstytos mintys man liko paslaptimi. Tačiau tas paslaptingumas toks raminantis, harmoningas.
„Negaišk laiko. Išsiaiškink, kokia esmė yra to, ką vadini savimi. Ką matai atmetęs viską, kas pats nesi“
Skaitant užliejo ramybė, buvimo čia ir dabar jausmas ir vis sklandė klausimas, o kas aš iš tiesų esu be išankstinių nuostatų, įsitikinimų, „reikia“, „turi būti taip“. Kas lieka tada, kai nuolat kylančios mintys sustoja, kai jas sustabdau ir leidžiu pasireikšti tikrajam aš.
„Liaukitės kūrę savo pačių vaizdinė ir kabinęsi į jį. Jūsų vaizdinys – tai ne jūs“
Taigi ši knyga kaip savęs paieškos, ar labiau sugrįžimas į save, savęs tikrojo, grynojo pažinimas. Todėl, mano manymu, ji tinkama jaučiant nerimą, didelius minčių srautus ir, apskritai, bandant geriau pažinti save.
Įrašo iliustracija https://unsplash.com/photos/oMpAz-DN-9I
Palikite komentarą