Robert Rowland Smith. Pusryčiai su Sokratu. Kasdienio gyvenimo folosofija
Filosofija daugeliu atveju mane nukelia į studijų pradžią, didelę auditoriją, kurioje vos tapusieji studentais klausosi filosofijos paskaitos. Atrodo tiek daug paslapties, įžvalgų, apmąstymų ir galimybių išeiti iš įprasto, priimtino mąstymo rėmų.
Ne išimtis ir Pusryčiai su Sokratu. Daug progų į savo įsitikinimus, kasdienybę pažvelgti iš naujo ar atrasti prasmes, kurios paprastai nebūna tokios akivaizdžios.
„Visuotinis įsitikinimas nėra tolygus visuotinei tiesai“
Autoriaus idėja – peržvelgti vieną dieną nuo pabudimo iki miego, todėl nuo pat pradžių skatinama abejoti pabudimu, kaip savaime suprantamu veiksmu. Čia taip pat keliamas klausimas apie įprastą veiksmą – prausimąsi. Vargu, ar pabudus ryte klausiame savęs, kodėl aš prausiuosi, kam man to reikia. Aiškinant švaros reikšmę minima ne tik fizinio, tačiau ir dvasinio kūno apsiplovimo reikšmė – kūno švarinimas kaip būdas atgaivinti sielą.
O kaip tolimesnė ryto skuba ar nepageidaujamas planų griuvimas? Autorius skatina griūvančių planų ir kylančios sumaišties nevertinti vien neigiamai. Tai, jog neįmanoma visko suplanuoti ir viskam pasiruošti, padeda vystyti kūrybiškumą į situaciją reaguojant čia ir dabar. Pasiruošimas sumažina klaidos tikimybę, tačiau tuo pačiu ir apriboja laisvę. Taigi, galbūt kitas chaotiškas rytas gali būti ne sumaištis, o laisvės ir kūrybiškumo išraiška?
Jei iš vakaro nepasiruošei drabužių rytdienai, kūrybiškumas čia gali praversti tikrai. Nors drabužis pridengia kūną ir saugo nuo, kaip autorius teigia, prigimtinės gėdos, rinkdamiesi drabužį tikriausiai ne visada pagalvojame ir apie žmogiškosios – asmenybės prigimties atskleidimą. Taigi, kaip drabužiai kuria mūsų įvaizdį ir kaip apranga tampa priimtinumo visuomenėje dalimi?
Pasiruošę pasitikti pasaulį, galiausiai, daugelis iškeliauja į darbą. Kupini minčių, planų įprastai paliekame namus ir judame darbo link. Turiu pripažinti, jog niekada nepagalvojau, kad įprastas eismą reguliuojantis šviesoforas gali būti tapatinamas su gyvenimo reguliuotoju, o viskas, kas laukia kelyje, galinčiu pakeisti žmogaus tapatybę. Lyg ir suprantama, aišku, tačiau tokie svarstymai sugražina sąmoningumą ir budrumą kasdien nesusimąstant apie platesnį įprastų veiksmų kontekstą.
Darbas. Tas nuostabus komandinės dvasios, bendrų rezultatų ir neišsemiamo tobulėjimo įvaizdis. Ar tikrai viskas taip?
„Kaip veiksmas, pabėgimas iš darbo visuomet bus dvilypis, keistas laisvės ir suvaržymo mišinys. Ir vis dėl to mirties patale prisiminsite ne viršvalandžius, praleistus prie dokumentų dėklo“
Viršenybės, autoriteto ar socialinės nelygybės situaciją autorius perteikia ne tik darbo, tačiau ir lankymosi pas gydytoją situacija. Gydytoją dažnai vertiname kaip autoritetą, nes nuo jo priklausome. Tačiau ar kada kilo mintis, jog gytojo siekimas mums padėti gali būti suprastas kaip siekis parodyti savo galią, kas patį gydytoją dėl tokios idėjos paverčia ligoniu? Priešingai, domėdamiesi savo sveikata, įgydami žinių ir sumažindami savo nežinojimą, galime sumažinti kito žmogaus dominavimą mūsų atžvilgiu. O tokia mintis, manau, tinkama ne tik sveikatos atveju.
Lankymosi pas gydytoją situaciją autorius toliau keičia į svarstymus apie „pabėgimą“ iš darbo ir laisvės siekimą. Svarstoma apie laisvę, jos (ne)daromą žalą mums dėl atsiribojimo, susietumo stokos bei pabėgimo ir išsilaisvinimo, kaip žaidimo, reikšmę atsiduodant veiklai.
Na, kur laisvė, ten ir atostogos. Autorius svarsto, kodėl atostogų metu taip siekiame užmiršti kasdienybę ir įprastą gyvenimą kartu įsimenant tai, kas trumpa, laikina ar net svetima. Kaip susiduria šios dvi kategorijos – noriu užmiršti ir noriu prisiminti.
„Sporto salė nė iš tolo nepanėši į asmeninės savikūros lobių salą, tai veikiau vergų kolonija, vienodumo kultas ar apimčių ministerija, kur kūnai rūšiuojami pagal tai, ar jie yra pakankamai estetiški, t.y. ar priimtini visuomenei“
Po atostogų, sugrįžtant į įprastą rutiną, grįžta ir sportas arba bent jau mintys apie poreikį sportuoti. Įžvalgos apie sportą ir sporto klubą man pasirodė vienomis įdomiausių. Čia svarstoma, ar sportuojama tikrai dėl geresnės savijautos, bei kodėl norime sportuoti sporto klube, o bėgimas iki jo atrodo nepriimtinas ir vietoj to pasirenkamas automobilis. Taip pat galima rasti idėjų apie kūno savitumą ir jo sąsajas su laisvės ir individualumo išraiška. O kiek dar tokių situacijų, kuriose galima būtų pasvarstyti apie „siektina“ ir „būtina“ santykį?
„Nes kūnas, tarytum sodas, iš prigimties esąs laukinis, linkęs į netvarką, ir kuo mažiau jis aptvertas, tuo labiau simbolizuoja žmonių galią peraugti jiems nustatytas ribas. <…> Taigi jei manote, kad jūsų kūnui trūksta iki Veneros ir Adonio formų, nusiminti neturėtumėte – kiekvienas papildomas jūsų liemens apimties centimetras byloja apie jumyse slypintį revoliucingumą“
Vienu iš tokio svarstymo objektų gali būti televizija, kuriai, kaip ir sporto klubui, autorius priskiria kontrolieriaus vaidmenį. Kita vertus, televizijos žiūrėjimas vertinamas kaip savivertę palaikanti veikla, kai televizorius nesiginčija, neprieštarauja mums.
Kur televizija, ten ir maistas. Ar dažnai pamąstom, jog paruošto, apdoroto maisto valgymas yra tam tikro privilegijuotumo išraiška? Ir, apskritai, o koks maistas atrodo tinkamas valgymui? Supuvęs, tikriausiai, nebūtų pirminiu atsakymu, tačiau autorius ir čia skatina neapsiriboti pirmomis į galvą atėjusiomis mintimis. Supuvimas, kaip sako autorius, gali reikšti rafinuotumą kalbant apie tam tikrus produktus. Būtent tai rodo, jog įprastos mąstymo kategorijos gali mus apgauti, o platesnis situacijos matymas atverti duris į platesnį suvokimą.
Turime maisto, galime planuoti vakarėlį. Draugų susibūrimą autorius aptaria ne tik kaip būdą pasilinksminti, tačiau ir kaip būdą įtvirtinti savo poziciją, statusą. O kaip pirminė pasilinksminimo idėja susijusi su noru pasipuošti, atrodyti seksualiai, padaryti įspūdį?
„Šios užkulisinių sandėrių scenos pobūvyje reiškia toli gražu ne tai, kad pakraščiai daro įtaką viduriui, kad pokalbiai pakampėse – virtuvėje, šalia gėlių lysvių, balkone – yra veiksmo centras; tai reiškia, kad apdorodami žmones šitokiu būdu – per privatų pokalbį – galite sėkmę pakreipti sau norima linkme ar bent jau sumažinti jos atsitiktinumų poveikį, žlugdantį jūsų ambicingus siekius“
Linksmybės linksmybėmis, tačiau ginčai yra dar viena neišvengiama gyvenimo dalimi. Ar tikrai ginčo metu klausdami partnerio „ar pyksti?“ laukiame teigiamo atsakymo, o juo labiau su tuo susijusių priežasčių paaiškinimo? O kur dar saviti ginčo žaidimai ir manipuliacijos kalboje. Vis dėl to, žvelgiant iš pozityvesnės perspektyvos, ginčas yra būdas, padedantis pažinti ir išgryninti savo tapatybę.
Seksas yra dar vienas tapatybės pažinimo ir atskleidimo išraiška, todėl čia susipina klausimai apie meilę, techniką, laisvę.
„Atsikratydami savo teorijų apie kai kuriuos gyvenime sutiktus sunkius žmones, galite nusimesti nemažą nerimo naštą; tai išardo proto voratinklius, išlaisvina galimybę naujai pažvelgti į žmones“
Na ir miegas. Nuo jo neatskiriama kontrolės praradimo tema ir svarstymas ne tik apie dienos, tačiau ir apie gyvenimo baigtinumą. Vis dėl to, ir čia atsipalaiduoti ne taip jau lengva. Sapnuose iškyla nauji vaizdiniai ar ne visada malonios tiesos, atskleidžiančios daugiau nei apie save esame įpratę manyti.
„<…> išsiskyrimo akimirka esti nuspalvinta tam tikro liūdesio – kaskart, kai tariame sudie, tai gali būti paskutinis kartas <…>. Nors šis klausimas lieka atviras, vis dėl to, negalima paneigti tiesos, kad atsisveikinime slypi pabaigos nuojauta, ir netgi šias eilutes skaitant jus aplanko neklystamas pojūtis, jog reikalas krypsta į pabaigą. Kaip, tegu ir tulžingai, teigia Samuelis Beckettas, „visa gerai, kas baigiasi“. Už pastangas, įdėtas skaitant šia knygą, atlygins užbaiga, rodanti, kad bent jau šiuo metu darbo daugiau nebeturite. Nuo skaitymo būsite perėję prie perskaitymo ir gausite progą padėti ją į archyvą, sykiu ir tiesiogine to žodžio prasme, ant lentynos, ir perkeltine, į galbūt chaotiškesnę savo proto biblioteką, kur jūsų skaitytos knygos retai kada išimamos vėl, kai kurių autorių vardai išblukę, o jų idėjos susipynusios su jūsų gyvenimo epizodais. Bet kuriuo atveju sumenksta laikina knygos svarba, galiojusi tol, kol ją skaitėte, ir knyga užima savo vietą tarp daugybės kitų artefaktų, metų metais atsispindinčių jūsų gyvenime“
Knygą autorius baigia atsisveikinimu ir priminimu, jog kiekviena knyga ir joje atrandama istorija susijusi su mūsų jau pažįstama savęs dalimi. O nauji atradimai taps dar naujesnių patirčių pagrindu.
Įrašo iliustracija
Photo by Nadine Shaabana on Unsplash
Palikite komentarą