S. El. Phillips. Kai ji šoka
Kai pradėjau skaityti knygą apie perdegimą, supratau, kad mano protas ir kūnas signalizuoja apie tokio pobūdžio knygų ir turinio perviršių. Todėl pagaliau atėjo laikas mamos dovanai knygai.
Paprastai nepaprastas romanas apie santykius ir meilę. Apie santykius su savimi – ankstyvųjų patirčių reikšmę gebėjimui būti santykyje su kitu žmogumi, sielvartą netekus mylimo žmogaus, o gal kartais ir sielvartą paliekant buvusį ir kuriant naują gyvenimo etapą, naują savęs, kaip žmogaus ir jį apibūdinančių vaidmenų, suvokimą.
Apie meilę, kurią galima pajausti net ir ne savo vaikui. Santykius su kitais, kurie ne visada geranoriški, priimantys palaikantys. Santykius su vyru, moterimi, vaiku, nepažįstamuoju.
Apie autentiškumą ir drąsą būnant savimi, gyvenant savo vertybėmis net ir ten ir tada, kai aplinka nenori priimti. Jautrumą kito kančiai ir besąlygišką pagalbą.
Apie moteriškumą, seksualumą savo kūno priėmimą, moters norą, geismą ne tik vilioti, tačiau ir būti suviliotai.
Apie tai, kaip patys save suvaržome tikėdami pasibaigusio galiojimo laiko įsitikinimais.
Apie jausmus, kurie niekur nedingsta, kad ir kaip jų vengtume ar slėptume.
Knygos viršelyje rašoma „Jaudinantis romanas apie moteriškumą, nevaržomą prigimtį ir gydančią meilės galią“. Vis tik, nors knyga apie moteriškumą ir labiau orientuota į moteriškas patirtis, ji tinkama ir vyrams, tiek pasvarstyti apie savo jausmus ir išgyvenimus, tiek ir apie tai, kokie vėjai pučia moteryje ir aplink ją.
„-Negaliu patikėti, kad mėginai mane papirkti seksu.
<…>
-Daugiau nieko neturėjau pasiūlyti mainais.
<…> Turi savo… charakterį. Protą. Savo…- jis sunkiai rinko žodžius. – Moki gaminti maistą!”
„Vyras, taip smarkiai stengęsis atitikti vieną tapatybę, kad galiausiai prarado save.”
„Turiu išsiaiškinti, kas esu, o vienintelis būdas tai padaryti – išmėginti skirtingus dalykus, net jei tai kelia diskomfortą.”
„Tie maži piešiniai įkūnija gyvenimo smulkmenas, tai, ko reikia ieškoti. Slepiant tas smulkmenas, tas detales didelėse idėjose mano širdis dainuoja.”
„Štai kur slypi ironija. Mėgindamas slėptis nuo painių dalykų galiausiai tapau paralyžuotas – ir kaip menininkas, ir kaip vyras. Gyvenimas niekada nebus tobuloje geometrinėje kompozicijoje. Turėjau su tuo susitaikyti prieš daugelį metų. Gyvenimas visada išslys per rėmus. Jis užtiks ant grindų ir išsilies į gatves. Jis bus malonus ir nemaloniai skaudins. Štai, ką reiškia būti gyvam, kūrybingam ir mylinčiam.”
Palikite komentarą