S. Schweblin. Stiklo akys
Trikdo ir šokiruoja, persmelkia iki kaulų, nerimą keliantis pasakojimas. Štai tokie ir panašūs žodžiai ant knygos viršelio mane taip pat labai suintrigavo, todėl tikėjausi kažko įsimintino, gilaus ir tikrai priverčiančio susimąstyti apie gyvenimą ir jo pateikimą prieš stiklo akis – kameras.
Deja, oi, deja… Nepamenu, ar kada nors būčiau skaičiusi kažko tokio, išsprūsta pasakyti, „be ryšio“. Atskiros istorijos žmonių, kurie įsigyja žaislus su nuolat veikiančia ir juos stebinčia kamera, tikėjausi bent jau į knygos pabaigą susisies labiau. Kaip ir galėjau numanyti, skaitydama padariau išvadą, jog realus gyvenimas neatperka virtualaus, todėl kad ir kokia susietumo iliuzija būtų kuriama, ji gali būti tik alternatyva, tačiau ne gyvenimo pakaitalas.
Dėl to prisiminiau skaitytus mokslinius straipsnius apie tai, jog tie žmonės, kuriems socialinis gyvenimas nėra lengvas realybėje, dažnai jo geriau negeba kurti ir virtualioje erdvėje. Tačiau, socialūs, aktyvūs, turintys bendravimo įgūdžių žmonės ir virtualioje realybėje geba su kitais komunikuoti sėkmingiau.
Taigi nors virtuali erdvė gali būti puikia pramogų, komunikavimo erdve, panašu, jog tas X faktorius mums dar reikalingas kuriant tarpusavio santykį. Galbūt, tokia ir buvo pagrindinė knygos mintis, tačiau man ji nepasirodė išdėstyta taip, kaip skelbė knygos viršelis.
Palikite komentarą