D. Owens. Ten, kur gieda vėžiai
Daug dėmesio ir komentarų sulaukusi knyga. Ketvirtadalį jos bandžiau suprasti ir kuo daugelį ji taip sužavėjusi, o likusią dalį pati skaičiau negalėdama atsitraukti. Ir mane, turbūt, labiau traukė ne Pelkių dukters istorija ir patirtis, tačiau žmogžudystės narpliojimas bei knygos atomazga.
Ir vis dėlto, negaliu ignoruoti fakto apie Kajos gyvenimo ypatumus. Paliktos, apleistos mergaitės, merginos, o vėliau ir moters istorija liudija apie nepaprastą žmogaus stiprybę ir drąsą. Stiprybę, kurią „gludina“ nepakeliamas vienatvės išgyvenimas, kurį numalšinti galima siekti sumokant ir labai didelę kainą.
<…> Kaja nusijuokę, nors paprastai taip nedarydavo. Paaukojo dar dalelę savęs,- vien tam, kad kas nors kitas būtų šalia.
Manau, jog knyga iš dalies apie kiekvieną mūsų ir/ar kiekvieno mūsų tam tikrą laikotarpį ar momentą. Kaja svarsto „Ką sutiktum paaukoti, idant nugalėtum vienatvę?“ Ir tikriausiai daugelis mūsų tam tikru momentu aukojome kažką itin svarbaus. Kita vertus, ar įmanomi santykiai be jokios aukos? Net ir visą gyvenimą trukusios besąlygiškos Teito meilės Kajai istorijoje būta aukų, sunkių išgyvenimų ir bandymo juos įveikti.
Taigi knyga apie žmogiškus, neišvengiamus jausmus, patirtis santykyje su savimi ir kitais, apie vienatvę, meilę, drąsą, santykius šeimoje, neapykantą, kerštą, savęs paieškas, viltį, gyvenimo prasmę ir, žinoma, siekį išlikti. Galiausiai, knygos atomazga man buvo dar ir apie tai, kokia subtili, paslaptinga ir neišsemiamai drąsi gali būti moteris.
Palikite komentarą