M. Puett, C. Gross-Loh. Kelias. Kinų filosofai apie meną gyventi
Popiečio knyga sąmoningumui. Nežinau kodėl, bet baigus skaityti knygą, iškyla tarsi apibendrinimas, Taigi, kodėl popiečio ir kodėl sąmoningumui.
Knyga nedidelės apimties, todėl ją perskaityti galima greitai, manau, užtenka ir popiečio. Na, o kodėl sąmoningumui, tai turiu daugiau įžvalgų.
Išminčių įžvalgas kiekvienas mūsų suprantame savaip – pagal turimas žinias, patirtį. Knygos pavadinimas „Kelias“. Kelias man siejasi su keliais aspektais. Vienas jų – kelias, tai kas nutiesta, paruošta, aišku. Kita vertus, kelias yra tai, kur niekada nežinai, kas atsitiks.
Ir knygoje išryškėjo mintis, jog einame keliu, tačiau ne visada žinome, kas mūsų laukia, todėl visada be priešinimosi, sumaišties turime tai priimti. Būtent tai mūsų kelią atnaujina, įtvirtina ir daro unikalų. Knygoje atsakymą gali rasti nuolat ieškantys. Ieškantys savęs, naujų galimybių, tobulumo ar savęs kaip tobulo, užbaigto, įvaizdžio.
Asmeninis tobulumo, gėrio siekimas dar knygos pradžioje siejamas su ritualais. Manoma, kad ritualai (pvz. pasisveikinimas, šventės) atitraukia žmogų nuo įprastos rutinos ir, tarsi, įveda į tam tikrą vaidmenį, kurį vaidinamas tobulėja, stengiasi būti geresniu, puoselėjančiu santykius su kitais. Ir nors ritualai neatsiejami nuo pastovumo, tam tikrų tradicijų, pokyčiai akcentuojami visoje knygoje.
„Tai, kas Vakarų pasaulyje vadinama „tikruoju aš“, iš tiesų tėra pasikartojančios reakcijos į žmones ir kitus dirgiklius. Šios reakcijos neatsiranda per naktį – jos formuojasi metų metus. Pavyzdžiui, jūs sakote: Aš iš tų žmonių, kurie greitai supyksta. Tačiau labiau tikėtina, kad karštakošiu jūs tapote todėl, kad visą laiką save tokiu laikėte. Kitaip tariant, tai nereiškia, kad jūs iš prigimties esate linkęs greitai susirūpinti, veikiau vadovaudamiesi savo „tikruoju aš“, tiesiog suformavote žalingą emocinį įprotį“
Dėl to, knygos autoriai griauna mitą, jog reikia siekti savo „tikrojo aš“ ar „tobulojo aš“. Anot jų, tokius įsitikinimus galima ir būtina pamiršti. Kai priskiriame sau kažkokias savybes, apribojame galimybes pamatyti kitus savo bruožus. Tai apriboja ir elgesį. Svarbu prisiminti, jog esu visokiu ir tai atsiskleidžia jautriai reaguojant į skirtingas situacijas.
Tobulėjimas yra dinamiškas, niekada nesibaigiantis, todėl niekada neįmanoma pasiekti tobulybės, o kiekvieną situaciją reikėtų vertinti kaip momentą ir niekuo daugiau. Momentą, kuri keisis ar bus pakeistas. Viskas yra tėkmė ir turi būti tėkmėje, nes, priešingu atveju, patirsime problemas.
Lengva pasakyti, sunku padaryti. Todėl tam, kad visa tai būtų priimti lengviau, rekomenduojama didelį dėmesį skirti emocijų valdymui. Dėmesingumo lavinimas – priminimas, kad mano, kaip ir kitų elgesį, lemia kažkokios priežastys. Tai prisimindami galime būti atidesni kitiems ir pasirinkti situacijai tinkamesnį elgesį. Vystydami dėmesingumą bei emocijų valdymą, rečiau kaltintume, teistume save ir kitus už neteisingus pasirinkimus bei geriau suprastume, kad viskas keičiasi ir neturi būti taip, kaip buvo. Dėl to belieka prisiimti atsakomybė už tai, kas vyksta, priimti, paleisti ar keisti.
„Kai griežtai laikomės plano, rizikuojame pražiopsoti visas šias reikšmingas galimybes. O vieną rytą atsibundate supratę, kad esate įkalinti gyvenime, geriausiu atveju, atspindinčiame tik mažą jūsų asmenybės dalį, kurią kadaise – tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku – buvote apibrėžę kaip savo „tikrąjį aš“ ”
Dar viena man labai patikusi knygos idėja – apie kūrybiškumą. Bent jau man, kūrybiškumas siejasi su spontaniškumu, laisve, esamu momentu, tačiau knygoje radau kiek kitokią mintį. Anot išminčių – kūrybiškumas ir spontaniškumas tai ilgo, atsidavimo reikalaujančio darbo rezultatas, kai viskas įvaldoma taip, kad elgesys gali tapti spontanišku. Kai būtent dėl turimos patirties, išmokstama pasaulį patirti čia ir dabar.
Ir pabaigai, likęs neatsakytas klausimas. Knygos pabaigoje minima, kad žmogus yra savo kelio, pasaulio kūrėju, todėl kad ir kokia gera situacija bebūtų, reikia suprasti, kad viskas gali ir turi kisti. Taigi, kur yra ta riba tarp priimu, leidžiu, nesipriešinu ir esu atsakingas, imuosi iniciatyvos, nes suprantu, kad tai, kas yra, galima/reikia pakeisti?
Nors ir radau kelis prieštaravimus, į kuriuo negalėjau rasti atsakymų ar jų nesupratau, tačiau knyga man patiko. Manau, jog tai viena iš tų knygų, kurias galima skaityti vėl ir vėl atrandant kažką naujo. Knygą rekomenduočiau tiems, kurie kovoja su įsitikinimais dėl vienos, nekintančios ir būtinos būti pripažinta tiesos.
Įrašo iliustracija https://unsplash.com/photos/i79QaQKSCzM
Palikite komentarą