O. Pamuk. Moteris Raudonais plaukais
Tai knyga, kurią pasirinkau perskaičiusi puikių atsiliepimų. Nežinau, ar reikia tam tikros brandos, tinkamo momento, tačiau joje neatradau to, apie ką rašė kiti.
„<…> savimi būnu kai niekas manęs nemato. Neseniai suvokiau šitą tiesą. Jei niekas jūsų nestebi, išlenda jumyse slypintis antrasis „aš“ ir daro tai, ką nori. Bet jei kur nors yra jus stebintis tėvas, jūsų vidinis „aš“ lieka pasislėpęs“
Knyga orientuota į vidinį veiksmą, vidinį dialogą. Tai mitu paremta tėvo ir sūnaus santykių analizė. Pasakojimu vaizduojama, kaip jauno vyro probleminis santykis su tėvu perauga į probleminį santykį su vaiku ir kaip visa tai pasireiškia gyvenimo prasmės ir tęstinumo patyrimo stoka.
„Visi norime tvirto ir ryžtingo tėvo, kuris paprotintų, kaip elgtis, o kaip – ne. Kodėl? Nes sunku apsispręsti, kaip elgtis, o kaip – ne, kas teisinga, kas nuodėmė, o kas – klaida. O gal todėl, kad visada jaučiame poreikį išgirsti, jog esame nekalti ir nenusidėję? Mums visada reikia tėvo ar tik tada, kai esame sutrikę, kai griūva pasaulis ir iš po kojų slystą žemė?“
Pasakojamos istorijos vertę, mano manymu, padidina jos siejimas su platesniu kontekstu. Laisvės ir kaltės, poreikio būti laisvu ir nepriklausomu temos bei svarstymai apie tam reikalingą pamatą. Tėvo vaidmuo knygoje pristatomas kaip pagrindas suprantant save, pasaulį, o šio santykio trūkumas pasireiškia atitinkamais sunkumais. Nejausdamas pagrindo žmogus, tarsi, pasiklydęs, išsigandęs, nežinantis, kuria kryptimi žiūrėti.
„Šiuolaikinis žmogus yra paklydęs miesto miške. O tai reiškia likti be tėvo. Jokia šiuolaikiška asmenybė miesto spūstyje neras tėvo. O jei suras, jis nebebus asmenybė. Prancūzų mąstytojas ir modernizmo pirmtakas Žanas Žakas Ruso labai gerai tai suvokė, tad norėdamas, kad visi keturi jo vaikai taptų šiuolaikiški, sąmoningai paliko juos, neatliko tėviškos pareigos. Ruso nesidomėjo vaikais, nė nebandė jų surasti. Palikai mane, kad tapčiau šiuolaikiškas? Jei taip, tu teisus“
Įdomu tai, jog pagrindas žmogaus ateičiai labiau siejamas su tėvu, o mama lyg paliekama fone. Ji visoje knygoje išlieka kaip besąlygiškos meilės ikona – bet kokiu atveju laukianti, priimanti ir palaikanti. Tai leidžia manyti, jog knygoje vaidmenys perteikiami atsižvelgiant į kultūrą, tradiciškai – moterį siejant su namais, šeima, o vyrą su jėga, veržlumu, įtaka.
„Tėvas yra stiprus ir švelnus vyras, kuris motinos įsčiose pasėjęs kūdikio sėklą, iki pat mirties rūpinasi sūnum ir jį globoja. Tėvas – pasaulio pradžia ir centras. Jei tiki, kad turi tėvą, netgi jo nematydamas jausiesi saugus, nes žinosi, jos jis kažkur yra ir bet kada sugrįs, kad švelniai rūpintųsi tavimi“
Vis tik, nepaisant šių vaidmenų, knygos siužetas parodo, jog nors gyvenimas gali klotis sėkmingai, tačiau santykio su praeitimi, ištakomis konfliktiškumas, galiausiai gali sugriauti kuriamą išorinį įvaizdį.
„Ne vien laisvė, bet ir istorija, prisiminimai yra asmens galios šaltinis“
Galvojant apie šią knygą, jos vertę ir naudą, pirmiausia, iškyla posakis „kas ieško, tas randa“ – galima rasti įvairių prasmių, reikšmių ar atsakymų. Vis dėl to, knyga didelio žavesio nesukėlė, o pusę jos gal net pavadinčiau nuobodoka. Intrigą palaikė nebent pameistrio žmogžudystės klausimas.
Taigi, savo knygų lentynoje atlaisvinu vietą kitai, tačiau išgyvenantiems probleminį santykį su tėvais, perskaityti naudinga.
Įrašo iliustracija https://unsplash.com/photos/wBgAVAGjzFg
Palikite komentarą