Ribos. Savo ir kitų gerovei
Padidintas atsakomybės prisiėmimas, nuovargis, prasti santykiai su kitais ir kiti „simptomai“ gali būti labai aiškiais signalais, uždegančiais ryškesnę šviesą ir paskatinančiais pasvarstyti apie ribas.
Apsižvalgę aplink pamatysime, jog mus supa daugybė ribų. Ženklai, tvoros, sienos ar panašūs apribojimai, leidžiantys suprasti, kad tam tikroje erdvėje reikalaujamas ir atitinkamas elgesys. Panašiai yra ir su asmeninėmis ribomis.
Gebantys brėžti tinkamas, „sveikas“ ribas žino savojo aš ribas, todėl jaučia atsakomybę už savo mintis, jausmus ir elgesį. Asmeninių ribų žinojimas leidžia suprasti ir tai, ką man reikia saugoti, kaip tai padaryti ir už ką esu atsakingas. Iliustruojant tai pavyzdžiu, galima įsivaizduoti vaiką, kuris žinodamas namų kiemo ribas gali jaustis saugiai žaisdamas ir nebijodamas pavojų, kurie galėtų grėsti žaidžiant gatvėje. Taigi ribos turi kelias svarbias funkcijas – apsauginę ir atskyrimo, kurios skirtos apsaugoti geriau suprantant tai, kas yra mano, o kas ne, už ką galiu būti atsakingas, o už ką atsakingi yra kiti.
Lyg ir viskas aišku, tačiau dažniausiomis problemomis yra būtent tai, jog kalbant apie ribas, atsakomybės prisiimama per daug arba per mažai. Taip dėl tinkamų ribų stokos žmonės dažnai jaučia, jog nesiseka ir daugelis kitų dalykų. Nors sunkiai dirba, nesiseka darbe. Nors stengiasi būti malonūs kitiems, santykiai nesiklosto. Nors stengiasi prisiimti daugiau atsakomybių, norimo rezultato nesulaukia. Nors atsiriboja saugodami save, tačiau saugiau nesijaučia ir t.t.
Problemos brėžiant ribas
Remiantis tuo, kas buvo paminėta, ribas galima įsivaizduoti kaip tiesę, liniją, kuri atskiria viena nuo kito. Tačiau toks ribų supratimas nėra labai geras. Tai itin griežtos ribos, kurios tam tikrose situacijose taip pat neleidžia jausti pilnavertiško „Aš“.
Viena tokių situacijų gali būti nuoskauda ar atsisakymas prašyti pagalbos. Kartais kai mus kas nors labai įskaudina, lyg užsiveriame ir imamame niekuo nepasitikėti, taip saugodamiesi nuo galimo skausmo pasikartojimo. Pavyzdžiui, smurtą patyręs žmogus gali imti brėžti labai tvirtas ribas puoselėjant įsitikinimus, kad tai mano problema, man pavyks susitvarkyti, nenoriu niekam to pasakoti ir pan., tačiau pagalbos ieškojimas ar priėmimas būtų žymiai efektyvesniu. Panašių situacijų galima būtų atrasti ir kituose santykiuose. Galbūt, bijodamas būti įskaudintas, žmogus renkasi vienatvę vietoj to, jog turėtų bent vieną ar kelis artimus bičiulius.
Tokiais atvejais naudinga savęs paklausti, kas mane skaudina ir kodėl aš leidžiu tam skausmui, baimei nuodyti mane? Kas gero galėtų man nutikti, jei mano ribos būtų bent kiek pralaidesnės?
Ir priešingai, labai lanksčias ribos ar jų nebuvimą galima įsivaizduoti kaip struktūros nebuvimą, kuris nėra mažiau žalingas nei itin griežtos ribos.
Taigi toliau paanalizuosime skirtingas sritis, kuriose galima ir būtina brėžti ribas.
Ribų tipai ir bruožai
Kaip jau buvo minėta, ribos gali būti pačios įvairiausios. Svarbiausios jų yra fizinės, emocinės, seksualinės ir dvasinės. Brėždami fizines ribas nusprendžiame ir leidžiame kitiems žinoti koks atstumas su kitais žmonėmis mums yra priimtinas, ar mums malonu būti liečiamiems, apkabinamiems ir pan. Emocinės ribos tai kaip įsivaizduojama linija, kuri atskiria mus nuo kitų žmonių. Emocinių ribų brėžimas padeda prisiimti atsakomybę už savo emocijas ir jausmus, kartu tokią atsakomybę paliekant kitiems. Seksualinio pobūdžio ribos apibūtina komfortą intymiuose santykiuose. Dvasinės ribos atspindi tai, kas padeda išlaikyti pusiausvyrą kalbant apie dvasingumą.
Cloud ir Townsend ribų tipus įvardino išsamiau. Jų teigimu, itin svarbia ir neišvengiama riba, skiriančia žmogų nuo aplinkos ir atliekančia kitas svarbias funkcijas yra oda. Oda apsaugo kaulus, vidaus organus ir apskritai visas sistemas nuo aplinkos poveikio. Patyrę fizinę, seksualinę prievartą žmonės dažnai jaučiasi lyg praradę save, netekę teisės į savo kūną, todėl brėžti ribas daugelyje gyvenimo sričių jiems tampa sunku. Įvairi patirtis formuoja ir emocinio atstumo/atsiribojimo ribas. Dažnai smurtą, kitas traumines patirtis patyrę žmonės vengia situacijų, patirčių, galinčių priminti nemalonius įvykius. Emocijos ir jausmai yra kita riba, reikšminga kalbant apie motyvaciją ir elgesį. Įsiklausydami į jausmus, galime gauti daug naudingos informacijos ne tik apie save, tačiau ir apie tarpusavio santykius. Apie dalykus, kurie yra tinkami ir toleruotini, ir dalykus, kurie signalizuoja apie pavojų, problemą. Todėl reikia nepamiršti, kad patys esame savo jausmų šeimininkai, turintys atsakingai atsižvelgti į tai, ką jie mums bando pasakyti. Santykį su aplinka formuoja ir kalba. Geriausiu ribų per kalbą pavyzdžiu yra gebėjimas pasakyti „Ne“. Tai leidžia suprasti, jog egzistuojame nepriklausomai nuo kitų ir galime kontroliuoti tai, kas su mumis vyksta. Priešingu atveju, galima tapti nuolankiu kitiems, tačiau labai baudžiančiu save viduje. Žodžiai padeda išreikšti mintis, jausmus ir sukurti savojo aš vaizdą. Pasakydami „Man nepatinka kai ant manęs šauki“ leidžia kitiems suprasti, ką vertinate santykiuose ir koks elgesys su jumis yra priimtinas. Taigi kalba leidžia suprasti ir kitas ribas. Kalba išreiškiamos mintys. Gebėjimas kontroliuoti savo mintis padeda apsisaugoti nuo iškreipto mąstymo. Minčių stebėjimas reikalauja būti pastabiam, aktyviam ir kritiškai vertinančiam tai, kas yra tinkama ir ko reikia atsisakyti. Nuo minčių ir kalbos neatskiriama ir kita riba – nuostatos ir įsitikinimai, kurie padeda įvertinti situacijas ir nukreipia mūsų elgesį atliekant pasirinkimus. Kiekvieną kartą pasirinkdamas, žmogus pasirenka priimti ir su tuo susijusias pasekmes. Būtent pasekmės, kurias priimame, atspindi kaip reaguojame kai kas nors pažeidžia mūsų ribas ir kiek esame atidūs atsižvelgdami į kitų ribas.
Taigi ribos neišvengiamai reikalingos tarpusavio santykiuose. Gal kiek paradoksalu, tačiau norėdami palaikyti ribas santykiuose, turime tuos santykius kurti. Vienatvė, bendravimo stoka nėra gerų ribų pavyzdžiu. Tik santykiuose su kitais žmonėmis galime geriau suprasti kas esame ir kuo nesame. Tarpusavio santykiuose svarbia riba tampa ir intymesnis jausmas – meilė. Daugelis žmonių patiria sunkumus mylėdami ar priimdami meilę iš kitų. Stengiantis atsiriboti nuo meilės, santykių, žmogus ima gyventi lyg uždaryta širdimi, jausdamas tuštumą ir prasmės stoką. Tačiau čia taip pat svarbu prisiimti atsakomybę už pagijimą po sunkių išgyvenimų ir naujų jausmų įsileidimą. Vis dėl to, reikia nepamiršti, jog kiekvienas žmogus turi vidinių limitų ribą. Nors žmogui reikia bendrauti, tačiau svarbu pasilikti erdvės ir asmeniniams siekiams, jausmams, gebėjimui kontroliuoti impulsus. Savikontrolė, gebėjimas „paimti save į rankas“ yra itin svarbus apibrėžiant savąjį ir aš ir su juo susijusias ribas. Kartais pasitraukimas iš situacijos, aplinkos yra geriausias ribas palaikyti padedantis būdas. Toks pasitraukimas gali padėti atsigauti fiziškai, emociškai, dvasiškai, o kraštutiniu atveju yra geriausias būdas apsisaugant nuo pavojaus. Nes reikia nepamiršti, jog laikas tai dar viena riba ir mūsų turimas resursas, kurio bereikšmis eikvojimas nepadeda pajusti daugiau kontrolės.
Taigi, ribos gali būti pačios įvairiausios, o tinkamas jų brėžimas apsaugo ir padeda kurti atsakingos laisvės pojūtį.
Asmeninės ribos
Nors ribų tema yra aktuali kalbant apie tarpusavio santykius, tačiau nemažiau svarbu yra ir asmeninės, vidinės ribos. Daugelis sprendžiamų vidinių konfliktų sprendžiami kalbant apie valgymą, pinigus, laiką, užduočių atlikimą, psichiką veikiančių medžiagų vartojimą. Į persivalgymą linkę žmonės turi problemų brėžiant ribas dėl suvalgomo maisto kiekio. Dažnai maistas pasirenkamas siekiant išvengti intymumo ar, priešingai, sukurti suvokiamą artumą su kitais per valgymo procesą. Taip maistas gali būti labiau priimtinas nei artimų santykių, kuriuose reikės brėžti ribas, kūrimas.
Pinigai yra kita priemone, kurios valdymui svarbus ribų brėžimas. Pinigai gali būti švaistomi, susiduriama su paskolų problemomis, nuolatiniu skolinimusi iš kitų, biudžeto neplanavimu, darbo krūvio didinimu siekiant uždirbti daugiau nei pakaktų. Išleidžiamų pinigų kiekis rodo, kad žmogus taip pat susiduria su savo gyvenimo valdymu ir pasidavimu pinigų kontrolei.
Nejausdami, jog gali kontroliuoti pinigus, žmonės dažnai praranda ir laiko kontrolės pojūtį. Sunkumai brėžiant laiko ribas pasireiškia per dideliu atsakomybės prisiėmimu padaryti daug užduočių, neįvertinimu to, ką galima padaryti per trumpą laiką, realistinio laiko suvokimo perspektyvos stoka, įtampa dėl laiko valdymo problemų.
Žmonės, stokojantys įgūdžių brėžiant ribas, gali pasižymėti ir sėkmės baime, priešinimusi struktūrai, išsiblaškymu, netinkamu prioritetų išskyrimu. Jie gali manyti, jog reikia siekti tobulumo, dėl ko vis atrodo, kad užduotis atlikta nepakankamai gerai. Dėl tokio perfekcionizmo ne tik švaistomas laikas, tačiau ir niekaip nepabaigiama atlikti to, kas buvo pradėta.
Vidinių ribų stoka gali pasireikšti ir per kalbą, kalbėjimo būdą. Kalba naudinga kai ją naudojame kryptingai, siekdami apibendrinti, perteikti informaciją, paskatinti ir pan.. Tačiau kalba gali ir atitolinti nuo tikrųjų santykių tikslų. Ji gali būti panaudota dominuoti, apkalbėti, pašiepti, gąsdinti.
Psichiką veikiančių medžiagų vartojimas yra itin aiškiu problemos brėžiant asmenines ribas pavyzdžiu. Priklausomybė lemia skyrybas, darbo netekimą, finansines, sveikatos ir kitas problemas.
Kodėl brėžti ribas būna sunku?
Priežastys, kodėl sunku brėžti ribas, gali slypėti mūsų pačių asmenybėje ar santykių su kitais patirtyse. Svarbia, o, galbūt, ir svarbiausia patirtimi yra santykiai šeimoje. Ankstyvoji patirtis vaiko santykyje su tėvais apima tėvų reagavimo į vaiką būdus, konfrontacijos, ribų/limitų, atsakomybės prisiėmimo stoką ar perteklių. Apie netinkamą ribų patirtį šeimoje galima spręsti pagal kelis požymius.
Netinkamų emocinių ribų pasekmės gali matytis tuo atveju, kai bendraujant su šeimos nariais pajaučiamas depresiškumas, pyktis, atsiribojimas, savikritiškumas, noras atsiriboti. Būvimas su šeimos nariais tampa lyg šeimos viruso pasigavimas kai pasireiškia nemalonūs simptomai. Problemas gali atspindėti ir jausmas, jog vieni yra labiau mylimi, vertinami nei kiti. Juo labiau, problemas atspindi ir perdėtas rūpestis žmogumi, kuris yra suaugęs ir pajėgus pasirūpinti savimi pats.
Dar vienu ribų problemą atspindinčiu pavyzdžiu yra trianguliacija, kai negalėdami spręsti konflikto du žmonės pasitelkia trečią. Tokiose situacijose trečias asmuo dažniausiai niekaip nėra susijęs su konfliktu ar jo sprendimu, tačiau yra kaip nors pasitelkiamas pateisinti tai, kodėl du žmonės negali išspręsti konflikto.
Siekimas atsiskirti nuo šeimos ar savarankiško gyvenimo pradėjimas gali tapti taip pat iššūkiu netinkamas ribas puoselėjusioje šeimoje. Galbūt, kyla jausmas, jog elgiuosi savanaudiškai palikęs žmones (pvz. tėvus), kuriems reikia pagalbos. Toks padidintos atsakomybės jausmas gali paskatinti išgyventi kaltę, apmaudą ar kitas emocijas.
Problemos brėžiant ribas gali atsirasti ir dėl kai kurių šeimos narių nenoro prisiimti jiems priklausančią atsakomybę. Gali būti, jog šeimos narys vengia asmeninės atsakomybės ir tikisi nuolatinės pagalbos iš kitų. Tokiais atvejais gali atsirasti nepagrįstas kaltės jausmas jaučiant spaudimą pasirūpinti savimi nenorinčiu pasirūpinti suaugusiu šeimos nariu (čia neturima omenyje būtinos pagalbos).
Sunkumai brėžiant ribas
Nors paanalizavus išsamiau, galima rasti daugybę ribų, kurios yra reikalingos ar neišvengiamos, tačiau ne visada būna lengva jas nubrėžti. Taigi kokios dažniausios baimės kyla brėžiant ribas?
⚡Baimė įžeisti kito žmogaus jausmus
⚡ Baimė likti apleistam
⚡ Noras būti priklausomam nuo kitų
⚡ Baimė patirti kito žmogaus pyktį
⚡ Baimė būti nubaustam
⚡ Baimė būti sugėdintam
⚡ Baimė būti įvardintam blogu ar savanaudžiu
⚡ Baimė būti sukritikuotam, nenoras pajausti kaltę
Įdomu ir tai, jog brėžiant ribas problemos gali kilti ne tik dėl sunkumų pasakant „ne“, tačiau ir nepasakant „taip“. Manoma, jog pasakius „ne“ liks grubaus, priešiško žmogaus įvaizdis, tačiau nesakius ir „taip“ elgesys tampa manipuliacinis. Taigi ribos gali būti suprantamos ir kaip griaunantis ginklas, ir kaip gynybos įrankis. Tačiau tinkamos ribos nėra skirtos kontrolei, puolimui ar siekimui įskaudinti.
Kaip brėžti ribas
Ribas mokysimės brėžti atsižvelgiant į Cloud ir Townsend aprašytus žingsnius:
Problemos apibrėžimas. Pagalvokite apie skirtingas gyvenimo sritis ir įvardinkite, kokiose jų ir kaip pasireiškia problemos brėžiant ribas. Pasvarstykite, kuriose srityse/situacijose jaučiate praradęs kontrolę ir kaip tai gali būti susiję su patirtimi šeimoje.
Vidinio konflikto identifikavimas. Pagalvokite, ar pasitaiko atvejų, kada papuolate į trianguliacinius santykius? Ar pernelyg dažnai/daug atsakomybės prisiimate už kitus? Prisiimate atsakomybę už kitų padarytas klaidas? Pasyviai ar itin audringai reaguojate konflikto metu?
Poreikių įvertinimas. Net jei ir nesusimąstome, mūsų elgesys turi tam tikrą kryptį, priežastį. Todėl ir sunkumai brėžiant ribas „kalba“ apie siekį patenkinti kažkokius savo ar kitų žmonių poreikius, siekius. Galbūt, tie poreikiai yra meilės, pripažinimo, priėmimo siekimas?
Mokymasis priimti. Nepakanka suprasti mums svarbius poreikius, reikia juos dar ir patenkinti. Taigi labai svarbu atrasti reikiamą socialinę paramą teikiančią aplinką.
Įgūdžių lavinimas. Bandymas brėžti ribas pradžioje gali būti nemažu iššūkiu, todėl nereikėtų baimintis, kad ne viskas gali iš karto pavykti. Naudinga pradėti mokytis brėžti ribas situacijose, kuriose jaučiatės saugiausiai, žinote, jog kiti žmonės gerbia bei atsižvelgia į išsakomą požiūrį.
Pasakyti „ne“ tam, kas yra tikrai netinkama. Svarbu ne tik praktikuoti gebėjimą brėžti ribas, tačiau svarbu ir nepatekti į situacijas, kuriose žmonės yra linkę demonstruoti kontrolę, valdžią. Jei tokių situacijų išvengti nepavyksta, verta pagalvoti apie tai, kad, galbūt, galima atrasti palaikantį žmogų, kuris padės neprarasti tvirtybės.
Atleidimas agresoriui. Gebėjimas atleisti yra vienas iš būdų, leidžiančių mokytis brėžti ribas. Atleisti, tai paleisti žmogų, kurį ilgą laikėte lyg prirakintą vis galvodami apie padarytą skriaudą. Atsisakant atleisti lyg vis tikimasi kažko iš skriaudėjo (pvz. atsiprašymo, skriaudos kompensavimo ar kt.). Būtent tai neleidžia brėžti ribos tarp aš ir jis.
Atsakyti, tačiau nereaguoti. Reagavimas į kito žmogaus išsakomas mintis, elgesį rodo, jog tai mus kažkaip veikia. Taip neatsižvelgiama į asmenines ribas ir leidžiama kitam jas peržengti. Kai atsakome išsakydami tai, kas mums priimtina ir kas ne, nubrėžiame aiškesnę ribą.
Mokymasis mylėti ne jaučiant kaltę, tačiau laisvę ir atsakomybę. Problemos brėžiant ribas apriboja asmeninės laisvės ir nepriklausomybės jausmą. Elgiantis dėl to, jog pats taip nusprendžiau, padės pajusti daugiau laisvės, atsakomybės ir pasitenkinimo dėl atliekamos veiklos, priimamų sprendimų.
Ribų brėžimas darbe
Sunkumai brėžiant ribas asmeniniuose santykiuose pasireiškia ir panašiais sunkumais darbinėje veikloje. Taigi kokie pavojai tyko čia.
Kolegų pareigų perėmimas. Jei nutiko taip, kad kolega „pasidalino“ savo pareigomis, prisiminkite, kad neigiamos emocijos, kurias jaučiate, yra dėl to, jog nenubrėžėte tinkamų ribų. Nors ir gali būti nelengva, tačiau su kolega reikėtų išsiaiškinti atsakomybių už darbą ribas. Labai tikėtina, jog kolega užvers jus pačiomis įvairiausiomis emocijomis, o viena jų bus pyktis. Pasistenkite išlikti ramūs ir į pyktį neatsakykite pykčiu. Prisiminkite, kad reagavimas pykčiu į pyktį yra kabliukas, dėl kurio kiti bando peržengti jūsų ribas. Pagalvokite, gal pavyktų kolegai vietoj pykčio pasakyti „man labai gaila, kad tai tave liūdina, pykdo, tačiau tai nėra mano darbo dalis. Tikiuosi tau puikiai pavyks atlikti šią užduotį“.
Pailgėjusios darbo valandos. Jei atsidūrėte situacijoje, kurioje dirbate papildomai ir užtrunkate darbe dėl to, jog jums reikalingas darbas ar bijote būti atleisti, šios situacijos sprendimui ir ribų brėžimui gali būti naudinga peržiūrėti pareigybių aprašą, susidaryti sąrašą darbų, kuriuos turite atlikti iki mėnesio pabaigos, ir tai aptarti su vadovu.
Prioritetai. Tinkamai sudėlioti prioritetai yra efektyvaus darbo sąlyga. Išanalizuokite, kada ir kiek galite padaryti ir ko reikės atsisakyti. Efektyviai dirbantys darbuotojai stengiasi puikiai atlikti užduotis ir savo laiką skiria tik svarbiausiems darbams. Kartu svarbu nepamiršti savo ribų, kad darbas ir jame keliami tikslai neužgožtų asmeninio gyvenimo. Asmeninių galimybių ribų supratimas padės reikiamas atlikti veiklas sustyguoti tinkama eiga.
Konfliktai su kolegomis/autoriteto klausimo problemos. Priimdami kaltę už viską, kas nutinka, ne tik negalime konstruktyviai išspręsti problemos, tačiau ir suteikiame kitiems autoritetą, kurio jie, galbūt, visai nėra verti. Negalima pakeisti kito žmogaus, tačiau dirbdami su savimi ir mokydamiesi naujų įgūdžių galime padėti sau.
Darbas su priešiškai nusiteikusiu žmogumi. Priešiškas, visais atvejais kritiką išsakantis žmogus darbo aplinkoje sukelia itin didelę įtampą ir stresą. Neretai tokiu elgesiu toks žmogus siekia, kad kiti užkibtų ant jo kabliuko ir pataikavimu atlieptų jo norus. Asmeninių ribų brėžimas tokioje situacijoje yra itin reikalingas norint atsilaikyti prieš tokį kolegą ir neprarandant asmeninės vertės pojūčio. Kiti žmonės turi teisę būti tokie, kokie yra, tačiau patiems mums svarbu prisiminti, kad tokią teisę turime ir mes, todėl nėra priežasties, suteikiančios jiems teisę menkinti kitus.
Dideli lūkesčiai darbo atžvilgiu. Kartais žmonės kolegas nori vertinti ar ima vertinti kaip vieną didelę šeimą. Ir iš tiesų, darbo aplinka turėtų būti saugi, joje turėtume jausti socialinę paramą ar tobulėjimo galimybes. Tačiau bėda kyla tada, kai iš kolegų, darbo aplinkos tikimasi to, ko tikimasi iš šeimos narių – meilės, paramos, savivertės puoselėjimo ir pan. Darbe tikimasi, jog suaugęs žmogus atliks darbines užduotis, tačiau pats žmogus siekia patenkinti savo nepatenkintus poreikius. Reikia prisiminti, jog tokiems poreikiams svarbu rasti socialinę paramą už darbo ribų.
Darbinio streso pasireiškimas (parsinešimas) namo. Darbe kylančius konfliktus reikia spręsti darbo aplinkoje kol jie nepradėjo griauti asmeninio gyvenimo. Pagalvokite, ar tikrai padarote viską, kad darbe išspręstumėte kylančias problemas ir tai neįtakoja jūsų savijautos už darbo ribų. Jeigu yra priešingai, pagalvokite, kodėl kolega visada išsilieja ant jūsų ar kodėl viršininkas toks svarbus jūsų gyvenime. Kodėl, apskritai, darbinės sėkmės ar nesėkmės taip kontroliuoja visą jūsų gyvenimą.
Nemėgstamas darbas. Dažnai žmonės tiesiog neatranda savęs darbe. Keisdami darbą, darbovietę jie jaučia, jog vis kažkas ne taip. Tai dažnai susiję su ribų brėžimo problema. Tokie žmonės nežino ar netinkamai įvertina savo talentus, troškimus, svajones ar galimybes. Ribos reikalingos tam, jog gerai pažįstant save, kiti neturėtų galimybės aiškinti kas yra jūsų savastis.
Pagalba sau
Cloud ir Townsend pateikė sąrašą aspektų, kurie gali būti svarbūs įsivertinant ribas ir mokantis jas brėžti.
Kas signalizuoja apie ribų problemas?
⚡ Nepasitenkinimas ar jausmas, kad leidau nutikti kažkam, kas nepriimtina
⚡ Jausmas, jog kiti jus kontroliuoja
⚡ Depresiškumas ar jautimasis nesvarbiu
⚡ Nerimas
⚡ Kaltės jausmas
⚡ Jausmas, jog prisiimate per daug atsakomybių, kurias kiti suvokia kaip savaime suprantamą jūsų pareigą
⚡ Santykių vengimas
Kaip tai pasireiškia?
⚡ Vengiant pasakyti „ne“, kad tik neįskaudinti kitų
⚡ Konflikto vengimu
⚡ Atsakomybės už save prisiėmimo vengimu
⚡ Emocijų skurdumu
⚡ Asmeninio jautrumo, jaučiamų nuoskaudų slėpimu
Ką galima padaryti ir nuo ko pradėti?
⚡ Susirasti saugią, pagalbą teikiančių aplinką
⚡ Mokytis įvardinti savo poreikius kitiems
⚡ Priimti kitų pagalbą mokantis brėžti ribas
⚡ Leisti sau klysti
⚡ Mokytis brėžti ribas saugioje aplinkoje, kur jaustumėtės saugiau
⚡ konfrontuojant, išreiškiant savo nuomonę
Kaip brėžti ribas/kas svarbu?
⚡ Išsakyti savo mintis ir jausmus
⚡ Išsakyti ko tikitės iš kitų, kad jie neperžengtų jūsų ribų
⚡ Laikytis asmeninių įsipareigojimų
Pasipriešinimas riboms
Svarbiausia, ko reikia nepamiršti, yra tai, kad ribų brėžimas yra ilgas, nuoseklus ir disciplinos reikalaujantis darbas. Ir tikrai pasitaikys situacijų, kuriose bus neigiamai reaguojame į brėžiamas ribas. Tikėtina, jog pirma reakcija bus pyktis, bandymas sukelti kaltės jausmą. Kaltė neatsiejama su liūdesio ir siekio, jog ištaisytumėte, neva tai, padarytą žalą. Pajautę, jog ėmėte brėžti ribas, aplinkiniai gali pasijausti įskaudinti, palikti, vieniši ar jausti, jog patys prarado kontrolę. Taigi prisiminkite, ribos reikalingos ne tik jūsų, tačiau ir kitų gyvenimo kokybei, kad jie patys mokytųsi brėžti ribas ir prisiimtų atsakomybę už savo jausmus, elgesį ar gyvenimą apskritai.
Kovojant su vidiniu ir aplinkos pasipriešinimu, užduotimi tampa ne tik ribų brėžimas, tačiau ir mokymasis išbūti su kylančiais jausmais, jų neneigiant, neatsisakant ir neatsisakant atsakomybės už mokymąsi brėžti ribas. Kitų nepasitenkinimas dėl jūsų brėžiamų ribų gali pasireikšti ne tik per emocijas, tačiau ir per kontroliuoti siekiantį elgesį. Dar kartą verta prisiminti, jog ribų brėžimas be nuostolių nėra tikras ribų brėžimas. Taigi, gali būti, jog teks atsisakyti tam tikrų dalykų tam, jog apsaugotume save.
Priešinimasis brėžti ribas gali pasireikšti ir dėl nepriimtų poreikių. Užaugus šeimoje, kuri patyrė tam tikrus sunkumus, galima suformuoti specifinius poreikius ir nuolat juos bandyti patenkinti kuriant panašius santykius vien tam, kad įveiktume buvusią situaciją.
Kitu pasipriešinimo riboms požymiu yra atleidimo stoka. Daugelis mano, jog atleisdami kitiems už padarytas skriaudas pamins savo ribas ir suteiks galimybę toliau skaudinti. Tačiau reikia atskirti atleidimą ir susitaikymą. Atleidimas reikalingas pajusti asmeninę laisvę, tačiau nereiškia, jog būtinai privalote susitaikyti su skriaudėju ir bendrauti lyg nieko nenutiko. O, galbūt, atgauti buvusį pasitikėjimą reikia laiko.
Nežinomybės baimė trukdo paleisti tai, kas buvo ir dažnai geriau susitaikome su netenkinančia situacija vien todėl, kad bijome nežinomos. Tai normalu, pokyčiai dažnai gąsdina. Būtent dėl to svarbu ieškoti palaikančių žmonių, kurti pasitikėjimu paremtus santykius, mokantis pasitikėti savimi, kitais, ugdant naujus įgūdžius.
Galiausiai, žmonėms būdinga tendencija problemų ieškoti aplinkoje, tačiau ne savyje. Toks požiūris pastato į aukos poziciją, kuriai sunku suvaldyti visus aplinkos reikalavimus. Viskas nuolat kinta ir tikrai žmogus niekada nebus pajėgus suvaldyti visų pokyčių, tačiau jis visada gali suvaldyti vidinius pokyčius, kurie įgalins į aplinką reaguoti adaptyviau. Mokantis brėžti ribas atsiras ir didesnis aplinkos kontrolės pojūtis.
Taigi ribos yra neišvengiamos, būtinos tam, kad apsaugotume save ir padėtume kitiems apsisaugoti patiems. Neabejoju, jog skaitant apie ribas kilo pačių įvairiausių jausmų – nuo pykčio, pasipriešinimo iki pasiryžimo ar pasididžiavimo. Ir kiekvienas iš tų jausmų papasakotų mums savo istoriją. Tik reikia pradėti jų klausytis.
Parengta pagal
Cloud, H., & Townsend, J. (2008). Boundaries: When to say yes when to say no to take control of your life. Grand Rapids, MI: Zondervan.
Cloud, H., & Townsend, J. (1995). Boundaries: When to say yes when to say no to take control of your life workbook. Grand Rapids, MI: Zondervan.
Įrašo iliustracija: https://unsplash.com/photos/-M_f3f8DGRg
Palikite komentarą