Debra Moffitt. Palaimos sodas. Kaip atrasti ir puoselėti moteriškumą
Sugrąžinusi į kadaise aplankytą Egiptą ir tą kvapų kupiną parduotuvę netoliese piramidžių, knygos pradžia mane labai įtraukė. Pasirinkusi sodo ir sodininkystės metaforą, knygos autorė dalijosi savo patirtimi dvasinio, asmeninio tobulėjimo kelyje. Kelyje, kuriame buvo skyrybos, liga, materialinių naudų atsisakymas, apgaulė, kelionės, išbandymai, santykiai ir jų pabaiga, bei visa kita, kas tik pasitaiko gyvenimo kelyje.
Analizuodama savo patirtis pati Debra Moffitt padarė išvadą, jog krizės ištinka kai per mažai mylime save ir vis tikimės, jog save pamilsime jausdami kitų meilę bei pripažinimą. Tačiau tikroji ramybė, anot autorės, nėra saugumas bei patogumas. Tikroji ramybė – tai gilus savęs pažinimas, įsiklausymas į save, savo vidiniame sode augančius augalus ir gyvenančius gyvūnus, klausimų sau apie tai, ką galima įdėti į simbolinę komposto krūvą, uždavimas.
Vienas būdas, kuris gali būti naudingas tam – sapnai. Savo asmeninėje kelionėje autorė daug dėmesio skyrė sapnams, simboliams ir jų analizei. Dar vienas ir, turbūt, svarbiausias būdas, priemonė pažinti save – meilė. Meilė, anot autorės – tai laimės formulė, priemonė bei priežastis. Tai sėkla, su kuria tinkamai elgiantis (tame tarpe puoselėjant atitinkamas vertybes) galima pasiekti bet kokių norimų rezultatų.
Deja, vidinis darbas apibūdinamas kaip itin sunkus ir niekad nesibaigiantis. Aprašydama savo patirtį autorė mini atsiskyrimo, vienišumo, svetimumo, nepritapimo jausmus. Ir nors patirtys suteikė šiems jausmams kitų atspalvių, o meilė leido atverti širdį, tačiau skaitant susidarė įspūdis, jog išgyvenimai liko panašūs. Taigi, peršasi išvada, jog net ir didelės finansinės galimybės, išorinės aplinkybė nesuteikia to, ką sunku rasti savyje. Be to, kilo mintis, jog, galbūt, tie didieji atradimai ir nėra kažkur paslėpti. Atrodo, jog žmogus vis kažko ieško, knaisiojasi, kapstosi, ir, tikriausia, labiausiai praleidžia tai, kas yra čia ir dabar.
Įstrigo man ir kiti pamąstymai apie tai, kas aš esu be savo kūno, be savo minčių? Kaip suvokiu save, kai kūno išvaizda kinta? Ar tada tampu daugiau/mažiau savimi? Ar yra tas kažkas, kas mane apibūdina be to, kas dažnai atrodo visų svarbiausia?
„Iki šiol maniau esanti mano protas ir mano kūnas. Bet ilgai pasninkaujant, dailūs mano klubai menko, kol prireikė diržo smunkančioms kelnėms prilaikyti. Tai įrodė, kad nesu kūnas, nes per pastarąsias tris savaites didžiosios jo dalies netekau“
Savęs pažinimo kelyje, ieškodamas atsakymų į įvairius klausimus keičiasi tiek pats žmogus, tiek jį supančiųjų ratas. Autorė teigia, jog ėjimas savo keliu parodė, kad gyventi pagal kitų lūkesčius tampa pernelyg sunku. Dėl to neretai sumažėja, keičiasi ir bendraminčių ratas.
„Patyriau daug širdgėlos, meilės nesėkmių ir skriaudų, palikusių tokias gilias žaizdas, kurios, rodos, niekada neužgis, bet kuo drąsiau atsiveriu ir gyvenu visiškai susiderinusi su savo sielos Savastimi, tuo sunkiau darosi gyventi pagal kitų lūkesčius. Eiti dvasios keliu – nelengva. Reikia visiško nuoširdumo pačiam sau. Dvasios gyvenimas – tai šokis pagal savitą melodiją, aiškiausiai girdimą tau pačiam, tad kartais tenka šokti vienam, nes daugiau niekas tos melodijos negirdi“
Vis dėl to, nors ėjimas savo keliu gali atrodyti ir nesuderinamas su bendryste, autorė sako, kad „kai imame gyventi pagal tikrąją savo prigimtį, pasaulis aplink mus persimaino, o žmonės, su kuriais bendraujame, patys pasijunta įkvėpti gyventi nuoširdžiau ir ima semtis gyvybingumo, veržliai srūvančio iš jų pačių sielų. Kiekvienas atskirai galbūt esame tik lašas jūroje, tačiau kiekvienas lašas svarbus, nes galų gale susilieję, mes nuvilnijame permainų bangomis„
Apibendrinant labiausius įstrigusius momentus galiu pasakyti, jog knygos pradžia mane labai įtraukė, tačiau bendrai visa knyga man pasirodė labai „skalsi“. Verčiant puslapį po puslapio jaučiausi lyg trypčiočiau vietoje skaitant apie tai, ką (o gal ir nemažiau vaizdžiai) galėtų aprašyti daugelis keliantis sau klausimus ir ieškantis į juos atsakymų. Autorė vis mini bandymus, praktikas, paieškas, asmeninius pasiekimus ar nesėkmes, tačiau nieko konkretaus, ką gi ji visgi darė ar patyrė aš taip ir nesupratau. Lyg norėjosi kulminacijos, atsakymų, tačiau autorė knygą baigė sugrįžimu prie pradžios ir susitikimo su kvepalininku. Taigi lyg kažko ir pritrūko, tačiau kartu kažkas ir užkabino, liko bei įsiminė.
Palikite komentarą