Elif Shafak. Išeinančių medžių sala
Senolis pamatęs ant mano marškinėlių laumžirgį sako,- o žinai, papasakosiu kaip buvo mano jaunystėj. Atrodo, kad net saulė užtemo nuo didžiausio spiečiaus va tokių. Tai labai man atliepė pasakojimą knygoje apie drugelių migraciją, transformaciją ir nesibaigiantį procesą, universalumą, kai skirtingose pasaulio vietose žmonės turi panašias patirtis ir taip perduoda jas vienas kitam. Buvo kažkada pasiekia dabar ir dabar virs istorija ateityje. Kaip medis sujungia žemę ir stiebiasi į dangų, o praeitis virsta nauja ateitimi.
Viena dieną vandenyje mirkstančios grandinės surūdys ir sutrūkinės, o sustingusi betono širdis atsileis, kaip laikui bėgant atsileidžia net kiečiausios širdys.
Toks nenutrūkstamas gyvenimo ciklas, kurį knygoje autorė aprašo lyg paprasta istorija apie šeimą. Paauglė Ada neseniai neteko mamos, o netekties šaltis palietė ir santykį su tėčiu. Štai čia pasirodo Ados teta, kurios pagalba mergina sužino daugiau tiek apie savo tėvų istoriją, tiek apie save.
Juk tiltai mūsų gyvenime atsiranda tik tada, kai esame pasiruošę juos pereiti.
Skirtingos kartos, graikų ir turkų nesutarimai, uždrausta meilė, netektis, pasipriešinimas ir paklusnumas tradicijai, vidinė kančia, identiteto tema ir daugybė kitų susipina taip subtiliai, jog knygai apibūdinti pritrūksta žodžių. Ją, kaip ir kitas autorės knygas, reikia tiesiog patirti.
Gal mes suteikiame gedului kitus vardus, nes bijome jį pavadinti tikruoju?
Labai rekomenduoju pasinerti į daugybę knygos sluoksnių…
Taip mirusieji netikėčiausiais būdais gyvuoja toliau, nes taip gamta elgiasi su mirtimi – staigias pabaigas perkeičia į tūkstančius naujų pradžių.
Palikite komentarą