E. Laurinaitis. Žvilgsnis iš veidrodžio
Ką pasakytų tos į veidrodį žvelgiančios akys? Ką jos mato ne tik kitose, bet ir savyje? Ten giliau, kur ne visada mato kiti, ten, kur pačiai ne visada drąsu pažvelgti? Štai taip prasideda knyga, kuriai, turiu pripažinti, didelių lūkesčių neturėjau. Tačiau patiko ji man labiau, nei tikėjausi.
Kaip pats profesorius rašo, knyga tinkama ne tik moterims, tačiau ir vyrams, norintiems geriau suprasti savo moteris, dukras. Taigi bendrai knyga ir tėvams, kuriems svarbu jų dukterys. Iš tiesų, galima pagalvoti, o prie ko čia tie šeimyniniai santykiai. Man jie išryškėjo dėl to, jog knygoje paprastai, be sudėtingų aiškinimų paliečiami skirtingi moters amžiaus tarpsniai, jų ypatumai. Būtent dėl to galima daugiau suprasti apie vaikystę, paauglystę, suaugusiojo amžių ir kiekviename etape kylančius iššūkius.
„<…> jeigu aš nepasakau savo jausmų, jie matosi. Todėl, kad neišsakyti jausmai yra išreiškiami veiksmu.“
O iššūkių moters gyvenime, kaip žinia, netrūksta 😊.
Noras, kad visiems būtų gerai. Tai viena iš moterų puoselėjamų iliuzijų. Tiesiog negali būti taip, kad visiems būtų gerai, o juo labiau nieko nepaaukojant. Pasak autoriaus, gyvenimas, sprendimai turi savo kainą. Dėl to verta pagalvoti iš anksto, kokią kainą gali tekti sumokėti ir ar esu pasiruošusi tai daryti?
„Nėra didesnio mokytojo kaip gyvenimas. Tik reikia netingėti mokytis.“
Santykiai. Vaikai užima svarbų vaidmenį, jiems skiriamas dėmesys ir viltys, kurios kartais ima dužti atėjus laikui vaikus paleisti. Autoriaus teigimu, gali būti verta savęs paklausti apie ribas, žyminčias pastangas dėl vaikų ir leidimą jiems patiems norėti gyventi savo gyvenimą ir daryti savo pasirinkimus. Kartu gali būti naudinga savęs paklausti, ar mano elgesys atitinka tai, ko aš mokau vaikus. O gal jiems perduodu dviprasmišką žinią?
Yra ką pastebėti ir moters santykyje su vyru. Autorius sako, jog kai moteris skundžiasi laikydama keturis kampus, jai būtų naudinga pasvarstyti apie tai, kad vyrui nebėra ką laikyti. Jam tiesiog nebelieka vietos. Ir kam tada jam vargti, jei galima ir nevargti? Taigi, iš to galima savęs paklausti, ar aš taip suprantu santykį? Jei ne, ką galiu keisti, kad šis prieštaravimas tarp noro dalintis atsakomybe ir jos prisiėmimo priekaištaujant kitam išsispręstų palankiau abiem? O gal kančia ir kentėjimas man kažkuo patogus?
„Mes esame tai, ką patys apie save pasakojame.“
Visgi, kuo tampu, kai leidžiu su manimi elgtis taip, kad kitiems būtų patogu? Ir kas nutiktų tuomet, kai moteris nustotų naudoti tas vaikų ar vyro atžvilgiu taikomas ir svarbą patvirtinančias frazes „Ar aš tau nesakiau?“, „Aš tiek dėl tavęs stengiausi, o tu?“ bei suteiktų erdvės kitų laisvei, klaidoms, saviraiškai?
„O kai žmogus nežino, ant kokių pamatų stovi jo gyvenimas, jam labai sunku rasti gyvenimo prasmę.“
Knygoje autorius dažnai mini, jog tobulumas neegzistuoja. Gyvenime yra ir džiaugsmų, ir vargų. O juo labiau, niekas nežadėjo, jog bus tik gerai, kad ir kokias istorijas savo galvoje bekurtume. Praradimai yra gyvenimo dalis. Galime galvoti, jog netenkame vaikų, partnerio ar dar kažko, tačiau su laiku netenkame paties gyvenimo ir jo teikiamų galimybių. Dėl to labai svarbu mokytis pažvelgti ne tik į tai, ko netekta, tačiau ir į tai, kas liko.
„Svarbu suvokti ir tai, jog mokymasis mirti yra mokymasis gyventi. Gyventi taip, kad mirti būtų nebaisu. Ir tai yra savo gyvenimo prasmingas išgyvenimas.“
Ir gal kartais labai norisi pamiršti skaudžias patirtis. Pasak autoriaus to daryti nevertėtų. Net ir skaudžiausių patirčių pamiršti neverta, tačiau verta jomis pasinaudoti, jas transformuoti kuriant naujas.
Jei tai padaryti sudėtinga ir kyla klausimas „O ką daryti?“ E. Laurinaitis siūlo savęs paklausti „Kad būtų kas?“. Savęs paklausti galime ir to, „Kas pasikeis gyvenime, kai nebeliks turimos problemos?“. Atsakymai į šiuos klausimus gali padėti pamatyti savo tikslus ir motyvus.
„ Ir jeigu moteris jaučiasi gyvenanti neteisingame pasaulyje, esanti ne toje vietoje, kurioje jai norėtųsi būti, gal tiesiog reikia pasidairyti kitos vietos ir mėginti į ją eiti. Moteriškos skriaudos jausmas, ko gero, labiau trukdo, negu padeda gyventi šiame pasaulyje. Jei ši knyga padėtų moterims nusiimti nuo veido vargšės, nelaimingos būtybės paveikslą, kuris kartais prilimpa, pažiūrėti veidrodyje sau pačiai į akis, gal viskas būtų lengviau ir paprasčiau“.
Ir vis dėl to, knyga man labiausiai buvo apie prasmę. Prasmę, kurios mes ieškome santykyje su savimi, kitais ir apskritai gyvenimu. Prasmę, kurią galime atrasti tiek didžiuose, tiek kasdieniuose pasirinkimuose. Kaip ją atrasti? Turbūt, nuolat savęs klausiant, stebint, tyrinėjant, priimant tai, kas nepakeičiama ir norint pripažinti, jog kai kuriuos dalykus geriausia ne taisyti, o tiesiog pasiryžti keisti.
Palikite komentarą