Atrandame kartu

Lyg koks pardavimų agentas, pateikdamas daugybės tyrimų apie depresiją, optimizmą, pesimizmą rezultatus, prof. M. Seligman pardavinėja kognityvinę elgesio terapiją

Nors man patinka skaityti tyrimų rezultatus, deja, šį kartą daugelį jų praverčiau, labai norėjau pasiekti trečiąjį skyrių, kuriame jau bus aprašytas tas stebuklingas (savi)pagalbos metodas, padedantis pesimizmą keisti optimizmu. O jis labai paprastas, žinomas – iš esmės tai tas pats minčių registravimo lapo principas. Užsirašome situaciją, įsitikinimus (mintis), jų sukeliamas pasekmes. Debatų (kaip įvardijama knygoje) ar alternatyvių minčių etape ieškome mintis paneigiančių įrodymų, galvojame, ar galėjo būti kažkas kitaip, nei man atrodo, gal kažko nepastebėjau. Ir, galiausiai, atsižvelgiant į buvusius etapus, pasirenkame kam norime skirti savo energiją, t. y. kur nukreipsime savo elgesį.

Taigi mano lūkesčiai buvo kiek ir nepateisinti, bet keletą svarbių, įdomių dalykų knygoje užkliuvo.

→ Nors visoje knygoje autorius akcentavo optimizmo svarbą, jis pripažįsta, jog optimistinis požiūris nėra panacėja, pesimizmas taip pat turi savo vertę ir pasaulį padeda matyti objektyviau. Optimizmas gali būti nenaudingas, kai galvojame apie negrįžtamas situacijos pasekmes, t. y. kai pesimizmas ir realistinis situacijos vertinimas reikalingi labiau. Kita vertus, kai situacija nėra tokia, autorius kviečia pasvarstyti, jog, galbūt, optimizmas gal gali pasitarnauti labiau.

→  Tyrimai parodė, jog kognityvinė elgesio terapija yra efektyvi didinant imunitetą (tyrimai su onkologiniais ligoniais) bei taip prisidedant prie visapusiškos sveikatos.

→  Pesimistinis požiūris glaudžiai susijęs su asmeninės atsakomybės neprisiėmimu, kontrolės jausmo praradimu, kas ilgainiui mus priveda prie išmokto bejėgiškumo, depresijos. Dėlto ir gydymą medikamentais autorius įvardija kaip savaime nepakankamą pagalbą, nes žmogus suvokia, jog būsena kinta nuo vaistų, tačiau ne nuo asmeninių pastangų. Taigi, vienas iš būdų, svarbių įveikiant prastą nuotaiką, depresiškumą – ieškojimas, ką aš kontroliuoju ar galiu kontroliuoti.

→  Ne mažiau svarbu savęs paklausti – ar mano bejėgiškumas kažkur man nėra naudingas?

→  Pateikdamas pavyzdžius, autorius parodo, jog pesimistinį mąstymo būdą įmanoma pakeisti optimistiniu ir taip pagerinti savo sveikatą, savijautą, tarpusavio santykius. Tačiau tam reikės įdėti pastangų (ir, deja, nemažai).

→  Pateikiamu testu galima įsivertinti savo optimizmo lygį, yra ir vaikams pritaikytas testas.

→ Pesimistai nesėkmes aiškina kaip: 1) ilgalaikes, pvz., visada ar niekada man nesiseka; 2) priklausančias nuo jų (čia lyg ir prieštaravimas galvojant apie atsakomybės prisiėmimą, tačiau reikėtų galvoti apie tai, kas iš tiesų nuo manęs priklauso ir ko aš niekaip negaliu kontroliuoti) ir 3) aprėpiančias daug sričių, t.y. jei nesiseka konkrečioje srityje, nesėkmės patirtį pesimistai yra linkę perkelti ir į kitas gyvenimo sritis. Pvz. jei nesiseka darbe, tai nebenoriu važiuoti į suplanuotą kelionę, nes nieko ir ten gero nepatirsiu. Taigi pesimistai linkę daryti apibendrinimus ir juos taikyti galvojant apie save, kitus ir pasaulį (aš nevykėlis, kiti visada nesąžiningi ir kt.).

→  Optimistai nesėkmes aiškina labiau kaip situacines, atsižvelgia į aplinkybes, kurios ateityje pakis. Jie nėra linkę manyti, jog viskas yra tik jų atsakomybė bei atsižvelgia ne tik į vidines, tačiau ir išorines priežastis.

→  Ruminavimas, arba kaip knygoje įvardijama – gromuliavimas, t. y. nuolatinis pergalvojimas, situacijų analizavimas yra glaudžiai susijęs su bejėgiškumo patyrimu bei depresija. Kuo mažiau analizuojame ar tai darome siekdami aktyviai keisti situaciją ir kuo daugiau veikiame, išbandome, tuo labiau padedame sau tolintis nuo bejėgiškumo.

→  Kyla klausimas, ar atsakomybės perdavimas, aplinkybių, kitų kaltės ieškojimas visada gali būti tikrai efektyvus. Dėlto autorius sako, kad svarbus lankstusis optimizmas, t. y. lankstus, sąmoningas reagavimas ir pasirinkimas, kada reikia pesimizmo ir realaus požiūrio (tyrimai rodo, kad pesimistai situacijas vertina žymiai realistiškiau), o kada optimizmo. Taigi, gal tai galima pavadinti išmintimi?

→  O kodėl mes gyvenimo įvykius dažniau aiškiname pozityvesniu ar mažiau pozityviu būdu? Autorius aiškina, jog didelį poveikį daro: 1) mamai būdingas gyvenimo įvykių aiškinimo stilius; 2) kitų suaugusiųjų kritika, pvz. patirtis mokykloje; 3) vaiko gyvenimo krizės (pvz. tėvų skyrybos, ypatingą poveikį daro mamos netektis iki paauglystės laikotarpio); 4) neseniai patirta netektis.

→  Apsauginiais veiksniai suaugusiame amžiuje gali būti: 1) artimi santykiai su partneriu; 2) darbas ne namuose; 3) bendruomeniškumas.

→  Individualumas ir situacijai neadekvačiai aukštos savivertės ugdymas vis labiau tampa depresijos priežastimis. Bendruomeniškumo, ryšio su kažkuo aukštesniu aižėjimą autorius įvardija kaip depresijos, nerimo vystymosi priežastis. Kai labai svarbus individualumas, asmeninės sėkmė, bet kokia nesėkmė, nepasiektas tikslas imamas vertinti kaip katastrofa. Deja, su ja išbūti, ją įveikti pagalbos dažnai pritrūksta, nes individualumo išaukštinimas nepalieka vietos bendruomeniškumui ir tuo susijusioms vertybėms.

Mūsų idėja paprasta. Depresija kyla iš per gyvenimą išsiugdytų sąmoningo mąstymo įpročių. Jei juos pakeistume, galėtume išgydyti ir depresiją.

Kartais reikia sugriauti tiltus ir jėgas skirti kitiems dalykams, užuot ieškojus priežasčių laikytis esamos padėties.

Pagrindinė taisyklė būtų tokia: atsakykite sau į klausimą, kokia būtų nesėkmės kaina toje konkrečioje situacijoje. Jei nesėkmės kaina didelė, optimizmas bus netinkama strategija.