Kai mane ištikdavo panikos atakos
Buvo laikas kai 4-5 panikos atakos buvo mano kasdienybė. Stresas buvo toks didelis, jog kartais būdavo sunku suprasti savo kūną ir tai, kaip jis jaučiasi aplinkoje. Būsena, kai viena panikos ataka lyg dar iki galo nepraėjo, o jauti, jog kyla nauja banga.
Ir taip, aš tuo metu buvau psichologė. Deja, tai buvo papildomas sunkumas, trigubas sunkumas – 1) aš negaliu suvaldyti savo kūno, 2) aš gi esu psichologė ir negaliu sau padėti; 3) kaip aš galiu dirbti su kitais, jei negaliu padėti sau.
Ir neseniai išgirdau mintį, kad „tu negali dalintis su kitais, kad esi jautri“. Ilgai vaikščiojau su šia mintimi, galvojau apie tai, jog iš tiesų mano darbe specialisto asmeninis atsiskleidimas turėtų būti ribotas.
Bet prisiminiau, kad kai ieškojau sau terapeuto, labiausiai ko norėjau – tai žmogaus, kuris būtų su manimi. Ne žinių, ne teorijų, ne darbalapių. Tiesiog žmogaus. Aš daug kartų buvau girdėjusi kokia kažkam netobula esu.
Tai kartais, o gal net dažniau nei kartais, matau ir žmonėse, kurie dabar sėdi prieš mane. Matau akis, kurios nori susitikimo su kitu žmogumi, žmogiška būtimi, kuri tiesiog leistų būti tam, kas yra, be jokio noro keisti ar taisyti.
Leisti būti ir pakviesti judėti sprendimo link skiria be galo plona linija. Norint ją užčiuopti reikia įjungti visas jusles. Ir ką apie tai išmokau iš savo skirtingų terapeutų, ant kurių dažnai pykau, kuriuos dažnai gyriau – niekas kitas kaip žmogiškumas, atsivėrimas santykiui, pripažinimas, kad galiu klysti dėl to, kaip išgirdau kitą, taip gerai nepadeda.
Panikos atakos dabar mane ištinka retai. O prie to prisideda tai, kad išmokau klausyti savo kūno. Pajaučiu, kai jis man pradeda siųsti įspėjimo apie pavojų žinutę ir imuosi veiksmų.
Taigi dalinuosi, ką tuo velniškai sunkiu metu dariau aš ir kas pasiteisino arba ne:
1. Lankiau terapiją. Pakeičiau ne vieną terapeutą, dažnai kildavo mintys, kad veltui moku pinigus, bet poveikį pajutau tik po tam tikro laiko. Esminis mano atradimas – būti su emocijomis ir patirtimis yra gerai, bet emocijų prigimtis yra tokia, jog jos visada kils. Svarbu rasti būdą ne tik kaip su jomis būti, bet ir kaip su jomis judėti į priekį.
2. Nors visada buvau prieš, tuometinių kolegų „įkvėpta“, atsakymų ieškojau pas būrėjas, ekstrasensus, mediumus ir t.t. NEREKOMENDUOJU to daryti.
3. Skaičiau. Tuo metu sukosi Rumi, sufizmas, Elif Shafak knygos.
4. Vaikščiojau. Su sportu mano santykis prastas, bet ėjimas tiko. 3-5 km.
5. Žiūrėjau Shaolin Temple in Europe įrašus Youtube. Tuo metu dėdavo įrašus apie kvėpavimą, tai valandą paskirdavau kvėpavimo ir judesio derinimui.
6. Papildomai žiūrėdavau zen vienuolio įrašus. Jis tuo metu gyveno pasaulietišką gyvenimą ir dalindavosi apie tai, kaip apkrauname save mintimis.
7. Atradau, kad prie mano savijautos prisideda maistas. Nors alkoholio aš visada vartojau labai mažai, tačiau pastebėjau, kad ir taurė vyno sukelia kūne „sujudimą“, panašiai būdavo ir su kava. Buvau visiškai atsisakiusi kiaulienos. Na, ir saldumynai. Čia reikalas prastesnis, nes saldumynus aš mėgstu, bet cukraus ribojimas taip pat būdavo į naudą.
Ir šiame procese sau atsakiau, kad nereikia gėdytis to, kad turiu problemą, sunkumą. Būtent gėda, savęs neigimas, slėpimas, klausiamai „kas su manim ne taip?“ „kodėl aš ne toks, kaip kiti?“ dar labiau prisideda prie to, kas yra.
Tikiu, kad galime keistis. O tam nors ir reikia žinių, daug svarbiau imtis veiksmų ir bandyti.
Palikite komentarą