J. R. Doty. Proto magija. Neuromokslu grįstas manifestavimas
Gal ne pati įsimintiniausia knyga, tačiau man puikiai padėjusi nuimti tą manifestavimo magijos ar fantazijos šydą. Paaiškinimas iš neuromokslo perspektyvos suteikė daugiau aiškumo ir tikėjimo manifestavimu.
Patiko ir tai, jog autorius pateikia į mindfulness panašių praktikų ir net visą 6 savaičių programą.
Ir šiaip man patinka knygos, kuriose autoriai dalinasi savo patirtimi, kuri šiuo atveju nebuvo pati lengviausia. Gal tik pabaigoje pasigedau „išrišimo“ kaip ten viskas klostėsi, kad pavyko „sugrįžti į vėžes“.
Taip įsitraukiau į autoriaus istoriją, kad net pagalvojau, jog būtų laikas paskaityti kokią nors autobiografiją 😊 Gal turite rekomendacijų?
P. S. pradėjusi rinkti citatas atradau kiek daug neužfiksavau skaitydama pirmą kartą 😊
Ir kaip visada, patikę citatos žemiau
Gal patys to nesuprantate ar nenorite tikėti, bet jūs jau manifestuojate tam tikro gyvenimo kryptimi. Tik kyla klausimas, ar tikrai tokio gyvenimo, kokio norite?
Skaudžios patirtys sumažina gebėjimą matyti galimybes.
Manifestuoti – tai atkakliai auginti tikėjimą savo galimybėmis.
<…> manifestavimas yra ne greitą praturtėjimą žadanti schema ar stebuklingas norų šulinys, o veikiau smegenų gebėjimo keistis, gyti ir persitvarkyti, vadinamo neuroplastiškumu, dalis.
Viena didžiausių kliūčių, trukdančių manifestuoti, yra ta, kad nemaloniems pojūčiams suteikiame per daug galios ir nesuprantame, kad mūsų pačių galia slypi mūsų reakcijose į juos.
Turime išmokti atsispirti labai natūraliam norui pabėgti ar neigti savo diskomfortą ir vietoj to išsiugdyti gebėjimą išbūti pakankamai ilgai, kad tai transformuotųsi ir ištirptų. Tai yra raktas į mūsų išsilaisvinimą.
Nors esame pratę susitapatinti su neigiama emocine reakcija į išorinę aplinką, kiekvienas galime atpažinti, kas tai yra ir po truputį nuo to atsiriboti. Vidinė galia atsiranda žmogui išmokus atskirti turimą neigiamą nuostatą nuo vidinio sąmoningumo ir taip atrandant, kad emocinė reakcija yra sąlygota, o ne įsisąmoninta. Kūno ir proto diskomfortas pamažu silpsta, nes prarandamas susitapatinimo su įpročiais jausmas.
Manifestavimo tiesa ta, kad dauguma mūsų vengia diskomforto. Nors šie nemalonūs jausmai, dažnai kylantys iš skausmingų vaikystės patirčių, yra triukšmingi ir patrauklūs smegenų išgyvenimo sistemoms, galiausiai tėra psichiniai įpročiai, sukurti siekiant apsaugoti savo vaikystės aš. Būtent šie vaikystėje įgyti įpročiai lemia mūsų reakciją į daugeli patirčių, su kuriomis susiduriame suaugę, net nesuprasdami, kad tai yra pasąmoniniai mūsų elgesio veiksniai, kurių niekada sąmoningai neįvertiname. Jei įvertintume, greitai suprastume, kad tai nėra naudinga sprendžiant suaugusiųjų problemas.
Kai mūsų dėmesio neužgrobia fizinio ir emocinio diskomforto skatinamas mąstymas, jį laisvai galime nukreipti tikslus ir objektus, kuriuos norime įgyvendinti.
Kuo labiau užsidarote baimės režime, tuo labiau jūsų vidinės mintys užtemsta, ir, užuot žvelgę į pasaulį pro skaidrų langą, matome, kad šis neperregimai apsiblausęs.
Nelaikykite išorinių aplinkos įrodymų įtikinamais ar pranašaujančiais, kas dar laukia. Kiekviena diena – tai galimybė pakeisti savo pasaulio suvokimą ir tai, kaip į jį reaguojame.
Paklauskite savęs: kas man suteikia ilgai išliekantį vidinės šilumos jausmą? Kada jaučiausi visiškai patenkintas, visavertis ir vientisas?
Vienas iš šalutinių mūsų rūšies evoliucijos padarinių yra tai, kad neigiamai komentarai tapo vienodai svarbūs protui kaip ir tiki pavojai.
Jei ieškote gyvenimo partnerio, geresnio darbo ar naujos gyvenamosios vietos ir jaučiatės įstrigę nesėkmių bei nusivylimų kilpoje, taip gali būti todėl, kad jūsų smegenys tiesiogine prasme nerodo jums ieškomų pavyzdžių, nes dar nežino, kad tai jums rūpi. Smegenys tik atlieka savo darbą, kad jūsų sistema veiktų sklandžiai, slopindamos visą informaciją, kurios jos nelaiko svarbia. Kitais atvejais galite susidurti su tuo, ko, jūsų manymu, trokštate, tačiau nustebsite pastebėję, kad kyla stipri baimė, skatinanti atstumti tai, ko norėjote. Tai irgi nėra neįprasta, nes baimė yra smegenų būdas apsisaugoti nuo jūsų troškimo naujovės.
Polivagalinės teorijos tyrinėtojai išsiaiškino, kad žmogaus balsas mūsų ausims ypatingai skamba tik tada, kai jaučiamės saugiai. Kai esame „kovok, bėk arba sustink“ būsenos, mūsų ausys girdi tik aukštus ir žemus dažnius, nes būtent jie paprastai praneša apie artėjančius plėšrūnus. Kitaip tariant, tik tada, kai jaučiamės saugūs ir globojami, galime iš tiesų išgirsti kitą žmogų.
Kai per vizualizacijas ir meditacijas pakartotinai išgyvename teigiamas ryšio, priklausymo, tikslo ir išsipildymo emocijas, jos tampa mums vis labiau pažįstamos ir nebe tokios grėsmingos mūsų išgyvenimui. Kuo labiau leisime šiems jausmams suaktyvinti ,,ilsėkis ir virškink“ reakcijų sužadintą socialinio saugumo instinktą, tuo aiškiau kiti pajus mūsų ketinimo vertę bei naudą ir norės veikti jo labui, nes mūsų ketinimas iš tiesų reikšmingas ir jiems.
<…> tik patikėję, kad esame patys sau pakankami, galime prisidėti prie platesnio pasaulio gerovės, bet tik stengdamiesi dėl pasaulio atrandame, kad jau esame pakankami sau iš prigimties.
Palikite komentarą