T. Brach. Radikalus priėmimas
Knyga, kurią skaitant norisi tapti bent kiek geresniu sau ir kitiems 😊
Joje taip pat galima rasti praktikų, papildančių autorės pasidalinimus (tikiuosi laikysiuosi pažado sau padaryti įrašus).
Meluočiau, jei sakyčiau, kad nei karto nepagalvojau „kiek čia galima tą patį per tą patį“. Buvo vietų, kur man tikrai atrodė, jog knyga galėtų būti trumpesnė.
Pasvarsčiau ir apie autorės pasidalinimus kaip po ilgų praktikos valandų ji ką nors apšaukdavo ar kaip kitaip nesusivaldydavo.
Iš kitos pusės – tokie pasidalinimai padeda prisiminti, kad visi klystame, nukrypstame nuo savo kelio, tačiau su atjauta, geranoriškumu galime pakviesti save tam, kas mums svarbu.
Iš knygos man įsiminė mintis apie priešinimąsi ir priėmimą.
Pabandykite pagalvoti apie ką nors nemalonaus, kam priešinatės ir sakykite NE. Kas vyksta kūne?
O dabar tiesiog pripažinkite, kad tai yra. Sakykite TAIP. Kas vyksta kūne dabar?
Ar rekomenduočiau šią knygą? Tikrai taip – ypač tiems, kurie domisi dėmesingu įsisąmoninimu, atjauta, meditacija. Kadangi mano knyga buvo skolinta iš bibliotekos, neturėjau tokios galimybės, tačiau turint nuosavą knygą galima ją skaityti po skyrelį ir tiesiog patirti, būti toje patirtyje, kuria dalinasi autorė.
P. s. pastebėjau, jog kartais žmonės jautriai reaguoja į kitas religijas. Nors knygoje nėra religinių tiesų dėstymo, minimas Buda, budizmas, Rumi, sufijų išmintis. Taigi galite pasigalvoti, ar knyga dėl to Jums tiktų.
Ir kaip visada – citatos.
Paleidę savo istorijas apie tai, ,,kuo save laikome“, tiesiog budriai žengdami į šią akimirką pamatome, kad nieko netrūksta, nieko nėra už šio perlinių srovių vandenyno ribų.
Klasikinėje dzenbudizmo istorijoje mokinys Hui-K‘e kreipiasi į savo mokytoją Bodhidharmą: „Prašau, padėk man nuraminti protą.“ Bodhidharma atsako: „Atnešk man savo protą, kad galėčiau jį nuraminti.“ Po ilgai trukusios tylos Hui-K‘e taria: „Bet aš savo proto negaliu rasti!“ „Na, štai, – su šypsena atsako Bodhidharma. – Dabar aš nutildžiau tavo protą.“
Kai mano baimė ar mano gėda tampa mūsų bendra kančia, ima skleistis radikalus priėmimas.
Negalime save bausdami tapti geru žmogumi. Tik pasitikdami save su atleidimo atjauta patiriame savo gerumą ir į aplinkybes reaguojame išmintingai bei rūpestingai.
Kiekvieną kartą kartodami sau istoriją apie tai, kaip neteisingai su mumis pasielgė, savo kūne ir prote vėl pajuntame pyktį dėl to, kad buvome nuskriausti. Tačiau dažnokai mūsų apmaudas kitiems atspindi mūsų apmaudą sau pačiam. Kam nors mus atstūmus, tai gali sustiprinti mūsų jau turimą įsitikinimą, kad esame nepakankamai geri, nepakankamai mieli, neverti meilės.
Kai pakenkiame sau ar kitiems, taip atsitinka ne todėl, kad esame blogi, o todėl, kad esame neišmanėliai. Būti neišmanėliu, vadinasi, ignoruoti tiesą, kad esame susiję su visa gyvybe ir kad ko nors įsitvėrimas ar neapykanta sukuria dar didesnę atskirtį ir kančią. Būti neišmanėliu, vadinasi, ignoruoti sąmoningą tyrumą ir gebėjimą mylėti, išreiškiantį mūsų esminį gerumą.
Mes visi keliaujame per naktį turėdami planų, įkvėpdami ir iškvėpdami šį paslaptingą gyvenimą. Atkreipus dėmesį į kitus, natūraliai pabunda „švelni gerumo rimtis“.
Suvokdami savo skausmą kaip pagrindinius vartus į atjautą, pradedame busti iš mus įkalinusios istorijos apie kenčiantį „aš“
<…> ignoruodami troškimą, prarandame ryšį su savo švelnumu ir surambėjame gyvenimo atžvilgiu. Tampame panašus į „uolą žiemą“. Atstumdami troškimą, atmetame patį savo meilės ir gyvybingumo šaltinį.
Viskas yra gyva, visas pasaulis gyvena mumyse. Leisdami gyvenimui gyventi per mus, patiriame beribį savo tikrosios prigimties atvirumą.
Radikalaus priėmimo dvasią įkūnijame tada, kai, užuot priešinęsi emociniam skausmui, sugebame pasakyti „taip“ savo patirčiai.
Galbūt didžiausia mūsų gyvenimo tragedija ta, kad nors laisvė yra įmanoma, tačiau mes galime praleisti savo metus įsikibę tų pačių senų elgesio ir mąstymo modelių.
Yra senas anekdotas apie žydę motiną, kuri siunčia telegramą savo sūnui: „Pradėk nerimauti, detalės bus vėliau.“ Kadangi gyvename nuolatinėje nerimo būsenoje, mums net nereikia problemos, kad prasidėtų katastrofų scenarijų srautas. Gyvendami ateitimi sukuriame iliuziją, kad kontroliuojame savo gyvenimą, ir psichologiškai pasiruošiame asmeninėms nesėkmėms.
Nereikia laukti, kol atsidursime mirties patale, norint suprasti, jog švaistome savo brangų gyvenimą tikėdami, kad kažkas su mumis negerai.
Palikite komentarą