Ar emocijų išjautimas tikrai išsprendžia visas problemas?
Aš retai skaitau komentarus socialiniuose tinkluose. O dar rečiau pati ką nors komentuoju. Bet vakar jau užkibau. 😊
Komentare buvo mintis, su kuria iš esmės sutinku.
Svarbiausia rasti specialistą, kuris sukurtų saugią aplinką, kurioje galėtum pažinti, priimti ir išgyventi savo emocijas.
Su tuo sunku ginčytis.
Tačiau užkibau už minties apie iliuziją, kad išjautus emocijas vieną dieną jų nebeliks. Gyvensiu ilgai ir laimingai.
„Išjausk savo emocijas, ir tada viskas bus gerai.“
Šia idėja tikėjau lankydama terapiją. Ir tikrai ilgai užtrukau, kol supratau tai, ką daugybę kartų skaičiau knygose bei straipsniuose.
Emocijos neišnyksta
Emocijos nėra tik reakcija į vieną ar kitą įvykį. Jos yra mūsų nervų sistemos dalis – evoliucijos rezultatas, padedantis prisitaikyti prie aplinkos.
Ką apie tai rašo moksliniai tyrimai?
Pripažįstama, kad emocijų slopinimas nėra naudingas. Tačiau jie taip pat rodo, jog pernelyg stiprus susiliejimas su savo emocijomis gali tapti problema.
Kai visiškai susitapatiname su tuo, ką jaučiame, emocijos pradeda atrodyti kaip faktai.
„Jaučiu nerimą, vadinasi, tikrai kažkas blogo nutiks.“
„Bijau pristatymo, vadinasi, tikrai susimausiu.“
Tuomet emocijos tampa ne tik vidine patirtimi, bet ir tariamu realybės įrodymu. Nerimas ima atrodyti kaip pavojus, o baimė – kaip ženklas, kad tikrai nepasiseks.
Ir jei tikiu, kad galėsiu iš vietos pajudėti tik tada, kai susitvarkysiu su savo emocijomis, gali būti, kad teks užtrukti laaaaaaaaaaaabai ilgai.
Taigi, kodėl aš čia tiek rašau ir kur lenkiu?
Labai svarbu emocijas pajusti, įvardinti, patirti, išjausti.
Tačiau, kaip sako senolių išmintis, svarbu nedėti visų kiaušinių į vieną pintinę.
O šiuo atveju, pripažįstant emocijų reikšmę taip pat svarbu:
atsitraukti nuo emocijų ir jas stebėti, o ne susilieti su jomis;
ugdyti problemų sprendimo, bendravimo, konfliktų sprendimo ir kitus įgūdžius;
net ir jaučiant pačias įvairiausias emocijas judėti savo tikslų ir vertybių kryptimi.
Pabaigai
Psichologinė sveikata, gera savijauta nėra būsena, kurioje nebejaučiame sunkių emocijų.
Ji labiau panaši į gebėjimą gyventi prasmingą gyvenimą net tada, kai tos emocijos ateina ir mes turime įrankių su jomis tvarkytis.
