Apie stebėjimą, kai ribas brėžė kiti
Situacija kavinėje, man už nugaros įsitaiso du jauni vyrai. Panašu, kad po vakarykščio vakarėlio, kažką užsisako. Kiek vėliau, kažkuo lyg nepatenkintas vienas jų pasikviečia padavėją ir išsako savo nepasitenkinimą. Be pakelto balso ar įžeidžių žodžių.
Nepaisant to, matyt, kažkas jauną merginą sutrikdo ir ji nubrėžia ribas. Padaro tai tokiu būdu, kad man begirdint už nugaros tariamus žodžius norėjosi atsisukti su „va čia tai jooo“
Ji ramiai ir aiškiai pasako, kad jeigu jiems kas nors nepatinka, ji neprivalo su tuo taikytis. Jeigu jų elgesys ir toliau jai atrodys nepriimtinas, ji iškvies apsaugą arba išprašys iš kavinės.
Vyrai liko be amo. Pradžiai… Toliau vienas jų kitam sako, bet žinai, negerai su ja šnekėjai (nors net ir mano įtarumo radaras nebuvo užfiksavęs pavojaus 😊), turi dabar kažkaip atitaisyti padėtį.
Ir ką gi, vaikinas nuėjo į pastate esančią parduotuvę ir grįžo su Rafaelo dėžute.
Tęsinio nemačiau, išėjau, bet aišku su apmąstymais:
1. Džiaugiausi už jauną merginą, kuri gali būti labai geras pavyzdys kitoms, na ir kitiems apskritai.
2. Pagalvojau, kad labai svarbu brėžti ribas atsižvelgiant į tai, kas konkrečiam žmogui, konkrečiu laiku atrodo netinkama, o negalvojant gal dar čia „ne taip baisu“.
3. Brėžiant ribas kiti gali pasijusti kalti, apkaltinti, sugėdinti, gali justi, kad norime iš jų per daug ar kažką atimame. Jie turi teisę jausti tai, ką jaučia, tačiau tai nesumažina ir mūsų patirčių santykyje su jais.
4. Kartais ribas baiminamės brėžti dėl to, kad galime kažko netekti. Bet man ši situacija apie priešingus argumentus. Ir ne tik dėl saldainių 😊
Palikite komentarą