Doreen Virtue. Angelai mūsų sargai/Kaip išgirsti angelus?
Skirtingos religijos, dvasinės praktikos naudojant skirtingus ar panašius žodžius kalba apie tai, jog šis gyvenimas tik iliuzija, kurioje turime mokytis grįžti ten, iš kur atėjome, t.y. pas Dievą, visatą. Ne išimtis buvo ir šios knygos apie angelus. Gal kažkam norėsis nusijuokti išgirdus apie angelus ir kitas būtybes, tačiau noriu pasidalinti pagrindinėmis, labiausiai man įstrigusiomis mintimis.
Angelai sako: „Baimė yra būdingas aiškiaregiškumo grobikas. Ji atima dvasios kūrybiškumą ir prašo leisti valdyti jūsų nuotaikas, planus ir valią. Ji silpnina jus, visa galinčius. Ji sutrikdo jūsų gebėjimą priimti sprendimus. Neleiskite, kad kas nors drumstų jūsų laimės sritį, nes ji yra didelės palaimos Dievo Karalystė. Jūs galingesni, negu kokia nors nerimaujanti jėga. Jūsų dieviškieji norai pajėgūs įveikti ir didžiausią tamsą. Jūsų Kūrėjo šviesa visada apakins priešą, jei tik mintyse sutelksite dėmesį į tą švytėjimą“
Būdama psichologijos mokslų daktare, knygų autorė pripažįsta, kad jai, kaip mokslo žmogui, prabilti apie angelus buvo labai nedrąsu. Tačiau jos teigimu, kiekvienas iš mūsų turime angelų ir galime su jais bendrauti. Bet gi kodėl jų nematome ir nesuprantame? Viena priežasčių – gajos baimės, kaltės ir kitos neigiamos emocijos, vadovavimosi nuojauta, intuicija stoka. Anot autorės, būtent taip atsiribodami, dvejodami galimybėmis patys užblokuojame pagalbą.
Trūkumo, apribojimų ir panašias būsenas lemia dualaus pasaulio suvokimas, t.y. tikėjimas jog objektai, situacijos, žmonės ir visa kita yra atskirta bei niekaip vienas su kitu nesusiję. Dėl to autorė kalba apie du kelius – baimės ir meilės. Dualumas yra baimės kelias, o meilės kelias apibūdina susietumo, vienio egzistavimą. Būtent dėl ėjimo baimės keliu ne visada išsipildo malda, norai, troškimai. Tas pats pasakytina ir apie aukojimąsi. Kokios emocijos, klausimai kartais kyla galvojant, jog tiek daug skyriau laiko, energijos ar kitų resursų, tačiau ką už tai gavau? Autorė vėlgi sako, kad taip kalbame apie baimės kelią, nes meilės kelyje nejaučiame nei trūkumo, nei apgailestavimo kažkuo pasidalinus. Priešingai, meilės kelyje žinome, jog niekada nieko nepritrūksime ir nieko iš mūsų negalima atimti. Būtent dėl to, jog galvojame priešingai ar abejojame, jaučiame nerimą, baimę, susirūpinimą ir kitas neigiamas emocijas. Ir nors autorė (o tiksliau angelų jai padiktuotos žinutės) sako, kad meilės kelias atrodo nesaugus, būtent juo ir turėtume eiti, o ne vaikytis laikinų ir beprasmiškų dalykų.
Kaip nėra nieko išoriško, kas galėtų suteikti jums laimės, taip niekas išorėje negali jūsų nuliūdinti, supykdyti ar išgąsdinti
Galiausiai, visuose mumyse slypi meilė, grožis ir dieviškumas, todėl, visų pirma, svarbu atrasti meilę, drąsą priimti ir pripažinti save ir savo tobulumą. Taigi šios knygos man buvo kaip lengvi skaitiniai gurkšnojant arbatą ir nors ne viskas man atrodė suprantama, priimtina ir paaiškinama, tačiau priminė apie sąmoningumo, įsiklausymo į save, savo norus, poreikius, kūno pojūčius svarbą.
Palikite komentarą