Gabor Mate. Kai kūnas sako ne. Slopinamo streso kaina
Ar turite polinkį kaupti emocijas? Jei taip, tai knygos autoriaus prognozės „kaupėjams“ nieko gero nežada. Teisingiau, gal reikėtų sakyti, žada arba ligą, arba galimybę mokytis jas reikšti. Tyrimai rodo, kad emocijų raiškos, asmenybės vertinimas itin didele dalimi (daugiau nei 70 procentų) padeda paaiškinti tai, ar žmogui gyvenimo eigoje bus diagnozuota onkologinė ar kita sudėtinga liga.
Pasak autoriaus, galime būti išmokę slopinti emocijas dėl to, kad kažkada tai pasiteisino. Tačiau tai, kas veikė kažkada, nebūtinai veikia ir dabar. Juo labiau, slopinamos emocijos jei ir pasitarnauja santykiuose, tačiau niekada tai neveikia mūsų pačių naudai. Taigi galima pasvarstyti, ar mano galvos skausmas, širdies, skrandžio ir kiti negalavimai nepasireiškia dėl to, kad „nešiojuosi“ kažkokias intensyvias emocijas.
Tam, kad emocijas išgyventume, reikštume efektyviau mums reikia: 1) gebėjimo jas jausti, įvardinti; 2) reikšti 3) suvokti poreikius, kuriuos reikia patenkinti; 4) atskirti praeities ir dabarties situacijas, su jomis susijusius poreikius bei išgyvenimus. Kai negalime to padaryti, organizmas praranda pusiausvyrą, pasireiškiančią ligomis.
Taip pat sveikimui reikia: 1) priėmimo, t. y. pripažinimo situacijos tokia, kokia ji yra; 2) sąmoningumo; 3) pykčio, t. y. jo reiškimo; 4) savarankiškumo; 5) prisirišimo, čia turima omenyje saugaus prieraišumo; 6) drąsos būti savimi; 7) patvirtinimo, t. y. mūsų veiksmų bei apskirtai pojūčio, kad esame šiame pasaulyje, nes yra kažkokia, kad ir mums nežinoma priežastis. „Ieškokite ir rasite“,- sakė vienas didžiųjų mokytojų. Ieškojimas ir yra radimas, nes iš visos širdies galima ieškoti tik to, ką jau žinome esant“
O bendrai apie knygą iš mano požiūrio kampo, tai ji labai verta dėmesio. Autorius teorinius dalykus apie stresą ir organizme besivystančią ligą aiškina pasitelkdamas klientų gyvenimo istorijas. Tai mane labai sustabdžiusi knyga ir privertusi pagalvoti apie slopinamų emocijų kainą ir tai, ar esu pasirengusi ją mokėti. Todėl svarbiausiomis mintimis, kurias išsinešu perskaičiusi šią knygą yra: 1) slopinamos emocijos niekur nedingsta ir kūnas už jas turi sumokėti skausmu bei ligomis; 2) labai svarbu reikšti pyktį. Pyktį, o ne įniršį, nes šis taip pat sveikatai nėra palankus; 3) genetika yra tik maža dalis, dėl kurios vystosi ligos, autorius sako, kad žymiai svarbesnė asmens ir jį supančios aplinkos sąveika; 4) brėžti ribas ir mokytis sakyti NE !!!!!!!!!!
Ir kaip visada – citatos
Kai patys neišmokstame pasakyti ne, galiausiai už mus pasako kūnas.
<…> stebėtojo padėtis daro įtaką stebimam reiškiniui ir stebėjimo rezultatams.
Atrodė daugelis žmonių, turinčių piktybinių navikų, nevalingai neigia psichinį ar fizinį skausmą ir nemalonias emocijas – pyktį, liūdesį ar atstūmimą.
Kaltė yra baisiausia ir „neigiamų emocijų“: jos taip norime išvengti, kad galėtume padaryti beveik bet ką. Deja, nuolatinė gėdos baimė trukdo pamatyti tikrovę.
Per stiprus emocinis ryšys su tėvais, psichologinio savarankiškumo stoka, didžiulis meilės ir prieraišumo poreikis, nesugebėjimas jausti ar išreikšti pyktį jau seniai medicinos stebėtojų įvardijami kaip galimi natūralūs šios ligos [kalbama apie išsėtinę sklerozę] išsivystymo veiksniai.
Miglotos psichologinės ribos vaikystėje – reikšmingas būsimo suaugusiojo fiziologinio streso šaltinis, darantis nuolatinį neigiamą poveikį hormoninei ir imuninei sistemoms, nes žmonės, kurių asmeninės ribos neaiškios, jaučia stresą; kad į jų gyvenimą braunasi kiti, yra nuolatinė kasdieninė patirtis. Tačiau išmoko tiesiogiai to nepriimti.
Tiems, kas nuo ankstyvos vaikystės pripratę prie didelio vidinio streso lygio, nerimą kelia streso nebuvimas, ir tai skatina nuobodulį ir beprasmybės jausmą. Žmonės gali tapti priklausomi nuo savo pačių streso hormonų – adrenalino ir kortizolio, teigė Hansas Selye‘is. Tokiems stresas atrodo patrauklus reiškinys, o jo nebuvimas – kažkas, ko reikia vengti.
Mokslinėje literatūroje išskirti trys visuotiniai stresą sukeliantys veiksniai: netikrumas, informacijos trūkumas ir prarasta kontrolė.
Užsisklendimas savyje užkerta kelią gėdai ir nepripažinimui <…> Individas ateityje nežinos, kaip veiksmingai valdyti su tuo susijusius jausmus ir troškimus. Atsiras bejėgiškumas.
Silpną savąjį aš turintiems žmonėms būdingas liguistas susiliejimas su kitais ir aplinka.
Išorinis mielumas slepia pyktį ir kančią, ir nepriklauso nuo to, kad žmogus painioja fasadą su tikrąja savastimi.
Itin puoselėjami įsitikinimai gali būti ne kas kitas, kaip nesąmoningos pastangos susikurti savivertę, norint užpildyti vidinę tuštumą.
Emocijos gali būti per daug sukrečiančios, kad būtų išgyvenamos sąmoningai – tačiau fiziologiškai jos tik dar labiau suaktyvėja.
Jei nuolat slopinu savo emocinius poreikius, kad tapčiau „priimtinas“ kitiems, didinu riziką, kad už tai teks susimokėti liga.
Tyrimai atskleidė, kad „stiprų reaktyvumą galima nutraukti pakeitus aplinką“.
Ląstelės likimą „valdo“ jos sąveika su aplinka, o ne savarankiškas genetinis planas.
<…> savarankiškumas neįmanomas tol, kol žmogų kas nors skatina.
Sveikata remiasi trimis ramsčiais: kūnu, psichika ir dvasiniu ryšiu. Nepaisyti bent vieno reiškia prisišaukti disbalansą ir ligas.
Palikite komentarą