Atrandame kartu

Pradėjusi skaityti suabejojau savo pasirinkimu, galvojau skaitymo nebetęsti, net ir prisnūdau. Knygos pavadinimas man atrodė „per didelis“ jos turiniui. Tačiau gerai, kad to nepadariau. Rašydamas apie savo asmeninę patirtį ir darbą su klientais pasitelkiant vaikščiojimą, autorius man priminė apie gamtos ir miško terapiją, dėmesingą įsisąmoninimą.

Manau, kad ir skaitant iš automatinio darymo režimo pamažu perėjau į buvimą, įsisąmoninimą, todėl kuo toliau, tuo labiau knyga man ėmė patikti.

Autorius dalinasi sudėtinga asmenine patirtimi bei pateikiamais pratimais kviečia sugrįžti prie savęs, buvimo su savimi, ryšio su gamta, aplinka. Jis primena, jog kai jaučiamės vieniši, liūdni, gamta visada su mumis. Dėlto svarbu sulėtinti tempą, atrasti, prisiminti pajusti tą ryšį, kurį jaučiamės praradę.

Taigi, jei mėgstate vaikščioti, knygoje pateikiami pratimai gali labai padėti praturtinti savo patirtį.

<…> sunkiausią traumą patiriame ne tada, kai mus apleidžia kiti, o kai save apleidžiame patys.

Mes pernelyg lengvai atsisakome savo jausmų ir pasiduodame aplinkinių įtakai.

Susitapatinimas su kitų žmonių patyrimu yra labai paveiki priemonė, galinti padėti žmogui sunkiu metu nejausti atskirties ir vienatvės.

Gėda yra sielą ėdanti emocija (Jungas)

Ribų nustatymas ir jų laikymasis yra esminė žmogaus egzistencijos dalis.

Perdavus savo galią, galimos netikėtos pasekmės: kyla daugiau vidinių neramumų, sumaišties, nerimo ir streso, taip pat sustiprėja bejėgiškumo, pažeidžiamumo jausmas, sumenksta savigarba. Laukti ar pasitikėti kitais, kad mums praneštų, kur mūsų ribos „turėtų“ būti, yra bergždžias dalykas.

Kad ir atrodo sunku <…>, vienas iš būdų kovoti su depresija – prisiversti išeiti pro duris ir pradėti judėti. Jei įstrigote purve, neturite ten likti ir laukti pagalbos. Stenkitės išlipti patys, net jei purve paliksite batą <…> judėdami į priekį fiziškai <…>, jūs sau padedate psichologiškai ištrūkti iš klampynės, nes pripažįstate, kad yra „kelias į priekį“.

Galite nežinoti, kada nutolote nuo savo tikrosios savasties ir koks turėtų būti idealus jūsų gyvenimas, bet tai jaučiate instinktyviai. Jūsų protas ir kūnas apie tai praneša diskomfortu, stresu arbe nerimu, nes puikiai žino, kad gyvenate ne savo gyvenimą.

Jei negalite pasitikėti savimi, kaip galėtumėte pasitikėti kitais?

Kartais sunku nebijoti susidurti su galingomis emocijomis, kai jos iškyla į  paviršių, ir visiškai normalu norėti nuslopinti kai kuriuos jausmus. Mes bijome „paleisti“ šias emocijas, nes tai reikštų, jog pripažįstame savo netektį. Taigi jausmų nuslopinimas dar vienas būdas išsaugoti neigimą ir išvengti akistatos su mirties baigtinumu.

Būkite savanaudžiai. Rūpinkitės savimi. Galbūt tai nemadingas požiūris, bet jūs ir tik jūs patys esate visiškai atsakingi už tai, kas bus toliau. Jei negalite arba nenorite prisiimti šios atsakomybės ir pastebite, kad kiti žygiuoja per jūsų ribas, lyg jūsų ten nebūtų, tada ko tikitės? Ir jei dabar sakote sau: „Mano gyvenime dabar netinkamas metas imtis šių pakeitimų“, pagalvokite dar kartą. Laikas tinkamas, tiesiog jūsų lūpomis kalba baimė. Išdrįskite gyvenime rinktis aiškius ir teigiamus dalykus; toliau stumkite save iš komforto zonos ir galėsite viską pasiekti, jei pakankamai norėsite, kad tai įvyktų.