Atrandame kartu

Man labai sunku pakeisti savo įsitikinimą, kad nėra ką rašyti daugiau nei 400+ puslapiuose, o čia jų 600+. Dėl šio savo įsitikinimo knygos pilnai ir neperskaičiau.

Autorius labai išsamiai tyrinėja stresą, kūno ir minčių ryšį, dėmesingumo praktikų poveikį fizinei bei psichikos sveikatai. Tačiau labiausiai man įstrigo mintis, jog jausmas, kūno pojūčiai, skausmas, situacija niekada nebūna vienodi. Jei atidžiai stebėtume, pamatytume, jog viskas yra ne tiesi, tačiau vingiuojanti linija. Bent jau man tai suteikia vilties.

Galvojant apie praktiką ir tai, jog labai rekomenduoju išbandyti mindfulness (dėmesingą įsisąmoninimą), atradau nuostabią žinutę tiems, kurie praktikų daryti nenori ar vis neprisiruošia:

„Jums neprivalo patikti kasdienės meditacijos praktikos tvarkaraštis. Jūs tiesiog turite stengtis ir praktikuoti [pagal disciplinuotą tvarkaraštį, kurio sutinkate laikytis užsiregistruodami ir po to stengdamiesi daryti, ką galite]. Tik po aštuonių savaičių galėsite pasakyti, ar praktika buvo laiko švaistymas, ar ne. Bet kol kas, net jei protas įkyriai jums kartoja, kad praktikuoti kvaila ar veltui švaistote laiką, vis tiek praktikuokite ir kuo nuoširdžiau, tarsi nuo to priklausytų jūsų gyvybė. Nes taip ir yra – labiau, nei manote.“

Autorius sako, kad norint pokyčių, praktikų atlikimas, streso valdymo programa taip pat gali kelti stresą – išbūti su savo jausmais, kūno pojūčiais nieko nedarant, o tik stebint, kai kuriais atvejais reikia labai daug kantrybės. Kai pati mokiausi šioje programoje, man visada lyg norėdavosi prasukti, paspartinti procesą. Ir tik išbūnant su visokia patirtimi po kurio laiko atėjo ramybė, susitaikymas, stebėjimas.

„Niekas kitas negyvena jūsų gyvenimo už jus ir kitų rūpinimasis jumis negali ir neturi atstoti rūpinimosi savimi. Šiuo požiūriu dėmesingo įsisąmoninimo lavinimas panašus į valgymo procesą. Būtų absurdiška prašyti, kad kas kitas valgytų už jus. <…> Kad pasisotintumėte, maistą turite suvalgyti. Lygiai taip pat reikia praktikuoti dėmesingą įsisąmoninimą, t. y. sistemingai jį lavinti kasdieniame gyvenime, kad galėtumėte pasinaudoti jo teikiama nauda ir suprasti, kuo jis vertingas.“

Galvojant apie kūno ir minčių ryšį, mokymosi valdyti dėmesį svarbą išskyriau keliais aspektais. Išmokus valdyti savo dėmesį galime suprasti, kad:

   1. Kūne jaučiami, stebimi simptomai didėja, kai juos stebime. Gerai, kai stebime tai, kas malonu, tačiau pvz. panikos atakos metu susitelkimas į nemalonius pojūčius dar labiau juos „augina“.

  2. Nukreipus dėmesį į pasirinktą kūno vietą ar už jo ribų (pvz. stebime aplinką, įsivardijame garsus ir pan.), galime suvaldyti savo dėmesį ir su tuo susijusią savijautą. Pvz. jei pastebime itin dažną širdies ritmą, galime dėmesį nukreipti į pojūčius pėdose.

Kaip mokytis valdyti dėmesį? Turbūt svarbiausia – mokytis stebėti kvėpavimą. Savo dėmesį, kūną galime valdyti į jį sugrįždami, o būtent kvėpavimas yra nenutrūkstamas, visada stebėjimui pasiekiamas procesas.

„Manau, pagrindinė priežastis, kodėl žmonės streso mažinimo klinikoje taip greitai įsitraukia į meditacijos praktiką ir pajunta, kad ji gydo, yra ta, kad dėmesingo įsisąmoninimo lavinimas jiems primena ką jie jau žinojo, bet kažkodėl nežinojo žinantys“

Na ir galite išbandyti

„Pradedančiojo protą kasdieniame gyvenime galite išsiugdyti atlikdami šį pratimą. Kai kitą kartą pamatysite pažįstamą žmogų, paklauskite savęs, ar matote ji tyru žvilgsniu, tokį, koks jis yra iš tikrųjų, ar jūsų žvilgsnį drumsčia mintys ir jausmai. Išmėginkite šį pratimą bendraudami su vaikais, sutuoktiniu, draugais, bendradarbiais ir net su savo šunimi ar kate, jei turite augintinį. Pažvelkite tyru žvilgsniu į iškilusias problemas. Pabandykite tai padaryti būdami gamtoje. Ar matote dangų, žvaigždes, medžius, vandens telkinį ir akmenis tokius, kokie jie yra dabar, skaidriu ir mintimis neuždrumstu protu? O gal juos matote tik per minčių, nuomonių ir emocijų šydą?