Kaip padėti sau ir kitiems, kai reaguojant į stresą sustingstame?
Kelias dienas klausiau nuostabių Nicabm (www.nicabm.com) mokymų ir noriu pasidalinti, mano požiūriu, labai svarbiomis įžvalgomis. Pirmoji diena buvo skirta sąstingio reakcijai į stresą bei disociacijai.
Patiriant stresą, reakcijos į jį gali būti kovojimas, bėgimas ar sąstingis. Galbūt, daugelis esame patyrę sąstingį kažko išsigandus, tačiau didesnį pavojų mums keliančiose situacijose, kai suvokiame, jog negalima nei gintis, nei bėgti, sustingstame turint ilgalaikes pasekmes.
Tai tokia lyg apmirimo būsena, pasireiškianti ne tik išoriškai stebint sustingimą, tačiau ir fiziologiškai, kuomet reikšmingai pakinta smegenų veikla. Dėl to padėti žmogui tokioje būsenoje gali būti iš tiesų nelengva – pakitus smegenų veiklai, naują informaciją priimti tampa sudėtinga.
Kaip atsakas į tai gali pasireikšti ir disociacija. Nors disociacija gali būti nemaloni kaip atsiribojimo nuo savęs bei aplinkos patirtis, tačiau ji suprantama ir kaip savitas įveikos mechanizmas. Kartu ji gali būti suprantama kaip nuo savęs ir kitų pasislėpti padedantis būdas.
Taigi ką daryti? Kaip padėti sau ar kitiems?
Svarbu prisiminti, jog nors sąstingis gali būti labai nemalonus, jis nėra vienareikšmiškai blogas. Tai atsakas, kuris buvo pasirinktas kažkada tam, jog situacija būtų įveikta. Tai buvo nemaloni, skaudinusi patirtis, tačiau ji nėra visa mūsų gyvenimo patirtis. Būtent dėl to galime su ja dirbti ir keisti.
Gali būti, jog sąstingio metu kalbėtis nepavyks, todėl labai svarbus judesys. Prigimtinis judėjimas kūne yra kvėpavimas. Sąstingio būsena glaudžiai susijusi su kvėpavimo pokyčiu, todėl dėmesys giliam, ritmingam kvėpavimui gali būti pirmasis žingsnis (taip, tas, kurį dažnai daugelis nuvertina).
Svarbu pajudėti ir visu kūnu. Galime kiek pajudėti, dainuoti. Šiuo atveju svarbu vengti impulsyvių veiksmų, staigių judesių. Sąstingio būsena yra atsakas į neišvengiamą, didelį stresą, todėl „na pajudėkime!” žmogų gali dar labiau gąsdinti ir skatinti užsisklendimą.
Taip pat, tiek kiek mums patogu vieniems ar su patikimu žmogumi, galime sugrįžti į reikšmingą momentą, pajausti tuo metu buvusią įtampą, ją įsisąmoninti, prisiminti savo elgesį, veiksmus ir sąmoningai pasirinkti kitus judesius, veiksmus. Juos atlikus pastebėti savo pojūčius.
Liesti kito žmogaus tokiose situacijoje nerekomenduojama. Tai darant reikėtų gauti leidimą. Kita vertus, manoma, jog kūnu jaučiamas spaudimas yra geras įsižeminimo, sugrįžimo į „čia ir dabar” būdas. Taigi galime save apsikabinti, paspausti, patapšnoti kūną, gavus leidimą apkabinti kitą ar apsisiausti sunkia antklode.
Galima atlikti ir progresuojančios raumenų relaksacijos pratimus. Tai reiškia, jog labai stipriai įtempiame, atpalaiduojame raumenis ir susitelkiame į atpalaiduotų raumenų pojūtį.
Taigi labai svarbus dėmesingumas pastebint savo mintis, jausmus, elgesio būdus. Dėmesingo tyrinėjimo pagalba galime mokytis pastebėti savo mintis, jas tyrinėti ir suprasti, jog ne visos jos yra teisingos. Galime tiesiog didinti atstumą tarp to, kas esame mes, ir kas yra mūsų mintys.
Galime sau užduoti klausimą: Kokia mano dalis turi šią mintį? Kurioje mano kūno dalyje jaučiama ši mintis? Ką ji man nori pasakyti?
Kūnas yra priemonė, padedanti mums tyrinėti skausmingas, nemalonias patirtis. Todėl pajaučiant pojūčius kūne, galime tyrinėti tai, kaip jie gali būti susiję su mūsų mintimis bei emocijomis.
Jei bendrauti nėra lengva su kitu žmogumi, galime paprašyti palinguoti galva „taip”, „ne”. Užduoti klausimus, į kuriuos būtų galima atsakyti „taip”, „ne”. Jei to padaryti nepavyksta, galime kito žmogaus paprašyti pajudinti akis.
Pastebint kitus atsiribojusius ar patiems jaučiant atsiribojimą galime užduoti klausimą „Kiek manęs / tavęs yra čia? Ką galiu / galime padaryti, kad būčiau / būtum čia 100% ir jausčiausi / jaustumeisi saugiai?
Saugumui, įsižeminimui pajusti galime atlikti 5-4-3-2-1 pratimą ar tiesiog apžvelgti aplinką ir įsivardinti kelis matomus objektus.
Padėti sau bei kitiems galime ir pasitelkiant vaizdinius. Vaizduotės pagalba patirtis galime lyg sudėti į didelę skrynią ir ją užrakinti.
Nors jausdami nemalonius simptomus norime greito poveikio, tačiau skubėjimas čia menkai pasitarnaus. Su patirtimis „lėtu tempu” būti gali būti labai sudėtinga, jos gali gąsdinti, varginti. Juo labiau, turėdami skausmingų patirčių, esame išmokę tam tikro reagavimo, mąstymo, emocijų raiškos būdo. Todėl, kad ir kaip stengtumėmės, labai svarbu prisiminti, jog save, savo bei kitų patirtis turėtume tyrinėti labai palengva.
Palikite komentarą