Kankyo Tannier. Gydanti tyla
Galvojant apie vienuolius, man dažnai iškyla kalnų, šaltų vienuolyno sienų, atsiskyrimo, meditacijos vaizdai. Tačiau šios knygos autorė, nors ir yra dzenbudistė vienuolė, jai labai nesvetimas pasaulietiškumas bei su juo susiję problemos, pvz. pirkimas norint pataisyti nuotaiką, noras pirmauti, būti geriausia ir pan. Gal dėl to tekstas dėl neapsakomo draugiškumo, betarpiškumo man buvo labai lengvai skaitomas. Juo labiau, lengvumo pojūtis, dalijimasis patirtimi sudarė įspūdį, jog skaityčiau ne knygą, tačiau žinutę ar žurnalo straipsnį.
Vis dėlto, esmė juk ne skaitymo trukmėje ar teksto apimtyje. Taigi ar radau kažką naudingo?
Dalindamasi savo patirtimi, autorė sako, kad tyla – tai ne tik triukšmo nebuvimas, todėl daugiau tylos patirtume, jei kitą žmogų vertintume ne kaip priešą, o kaip žmogų, turintį kitokią nuomonę, patirtį, vertybes. Taip daugelis dalykų neskiriant jiems laiko ir dėmesio pasirodytų net ir neverti aptarimo.
„Taip pat galite turėti omenyje vieną svarbų dalyką, kuris padės užglostyti bet kokius nesusipratimus: jums nereikia nieko įtikinėti! Kiti galbūt su jumis nesutiks ar jūsų nesupras. Nieko tokio. Svarbiausia, kad patys atrastumėte savo kelią, pamažu, bet užtikrintai“
Tyla tai ne išgyvenimų ar emocijų neigimas. Tai terpė ir galimybė būti viskuo, tačiau kartu prie nieko neprisirišant. Tai galimybė išgirsti savo kūną, kuris apie savo būklę mums praneša skirtingais pojūčiais.
Asmeninės erdvės, tylos siekis gali būti labai individualus ar net neatsiejamas nuo sociokultūrinės aplinkos. Deja, tylos mes dažnai vengiame bijodami joje patirti stoką ar atrasdami, jog galime kažką prarasti.
Autorė dalijasi ir keliais patarimais/pratimais kaip mokytis tylos, tačiau gal dėl to, jog tyla man nesvetima, jie manęs labai „neužkabino“.
Palikite komentarą