Kopriklausomybei būdingi požymiai
Koopriklausomas elgesys – tai tarpusavio santykiuose pasireiškiantis, psichologinės būsenos nulemtas savitas elgesys.
Manoma, jog tokio elgesio priežastys glūdi vaikystės ir/ar trauminėse patirtyse.
Taigi, jei pastebime, jog rūpinimasis kitu, santykis reikalauja per didelių pastangų, galime pažvelgti toliau.
Perdėtas rūpinimas kitu/noras gelbėti
Tai dažnas aspektas, pasireiškiantis tikėjimu, jog turime nuolat kitais rūpintis. Siejant tokį elgesiu su vaikyste manoma, jog dėl tam tikrų priežasčių turėjome kuo greičiau užaugti, kad pasirūpintume kitais.
Nepaisant to, net jei mūsų pačių poreikiai reikalauja dėmesio, galime manyti, jog niekas nebus padaryta, jei patys nesiimsime iniciatyvos, veiksmų. Juo labiau galime baimintis, jog turimų asmeninių poreikių išsakymas pažeis mums svarbių žmonių komfortą, todėl apie juos pasirenkama apskritai nekalbėti. Deja, ilgalaikėje perspektyvoje santykių
Ribų stoka
Tai gali pasireikšti kaip:
Sunkumai išlaikant ribas. Gali būti, jog ribas buvome nubrėžę, tačiau net ir patys jų nesilaikome, ar nieko nepasakome, kai ribas pažeidžia kiti. Kartu tai gali būti perdėtas rūpinimasis kitais, kontrolė, bandymas padėti, išspręsti problemas ir pan.
Pasišventimas. Natūralu kurti santykius į juos investuojant, tačiau šiuo atveju kalbame apie davimą per daug. Nepaisant galimybių bei resursų, galime atiduoti laiką, pinigus, pastangas, energiją ir pan.
Vienpusiai santykiai / vienpusės pastangos
Vienas žmogus santykyje prisiima atsakomybę viską sutvarkyti;
Kitas dažnai pasižymi neatsakingumu ar net pavojingu, probleminiu elgesiu;
Pirmojo elgesys ir pastangos dar labiau prisideda prie antrojo elgesio;
Antrajam nebelieka preteksto prisiimti atsakomybę.
Taigi dar kartą matome, jog asmeninės bei santykių ribos yra praradusios pusiausvyrą.
Emocijų vengimas
Kopriklausomybės elgesiui taip pat būdingas asmeninių emocijų vengimas. Kai susitelkiame pernelyg į kitus, lyg nebelieka mūsų pačių, tampame tik kitų poreikių tenkintojais.
Slopinimas. Kai nepažįstame savo jausmų, baiminamės juos ir išreikšti. Juo labiau, jei sunku įvardinti emocijas, galime dar labiau manyti, kad tai reikia slopinti, „pasilikti sau“. Sukuriamas „lyg viskas ir gerai“ įspūdis.
Kaltė bei gėda. Pripažindami jaučiamas emocijas, galime imti galvoti, jog taip neturėtų būti, aš neturėčiau taip galvoti, jausti ir pan.
Neigimas. Rūpinimasis kitu dar nereiškia, jog turime nebepastebėti mūsų gyvenime vykstančių dalykų. O gal net dar labiau pastebėsime sritis, kurias apleidome, ir pasekmes, kurias dėl to turime.
Pasitikėjimo stoka
Galime stokoti pasitikėjimo kitais, manyti, jog kiti negebės pakankami gerai pasirūpinti savimi. Taip tampame kontroliuojančiais, įkyriais, norinčiais gelbėti.
Kitais galime nepasitikėti ir tuo atveju, kaip sulaukiame jų geranoriškumo – lyg netikime, kad esame verti.
Pasitikėjimo stoka taip pat gali pasireikšti:
Nepasitikėjimu savimi. Galime abejoti savo sprendimais, mintimis, siekti kitų patvirtinimo.
Pasitikėjimu ne tais žmonėmis, dėl ko vis liekame įskaudinti. Galime netikėti, jog esame verti gero elgesio mūsų atžvilgiu, todėl taikstomės su tuo, kas mums tiesiog nutinka. Ar apskritai, šalia mūsų atsiranda žmonės, matantys, jog galės pasinaudoti mumis ir mums būdingu kopriklausomybės elgesiu.
Buvusio tikėjimo praradimu. Gali būti, jog praradę pasitikėjimą tais, kuriais tikėjome, praradome ir tikėjimą kažkuo kitu, pvz. Dievu.
Komunikavimo stoka
Pilnavertiški santykiai neįsivaizduojami be pozityvios komunikacijos. Deja, daugeliu atveju pasireiškiant kopriklausomybei to labai stokojama. Tampa sunku suprasti savo poreikius, o jų nežinant sunku apie juos ir kalbėtis. Dėl to rūpinantis tik kitais bei neigiant asmeninius poreikius, galime net neįsisąmoninti savo elgesio bendraujant su atšiaurumu, priešiškumu ir pan.
Parengta pagal: www.powerofpositivity.com
Palikite komentarą