Martha Beck. Pilnatvė. Kelias į asmenybės vientisumą
Būčiau perskaičiusi dviem prisėdimais, bet labai norėjosi pasilikti pasigardžiavimui. Knyga iš savipagalbos lentynos, tačiau autorė žavingai apjungia skirtingas sritis ir į Dantės Dieviškosios komedijos liniją įpina gan asmeniškus pasidalinimus.
Visos knygos fone skamba išmoktų ir egzistuojančių normų, taisyklių natos, dėl kurių, pasak autorės, ir prarandame savo vientisumą, autentiškumą, savąjį aš, ramybę. To pasėkoje pasireiškia prasta savijauta, ligos, apie kurias signalizuoja beprasmybės jausmas, prasta fizinė, emocinė būsena, nesėkmingi santykiai, sunkumai karjeroje, blogi įpročiai.
Ir tai, pasak autorės, nutinka dėl to, jog kažkurioje ar keliose gyvenimo srityse meluojame sau ir/ar kitiems. Kaip baigusi Harvardą ir būdama mokslininke, autorė remdamasi mokslu aiškina, kad melas, slapukavimas, tikrųjų norų, jausmų neigimas neigiamai veikia organizmo procesus (pvz. širdies veiklą), todėl neišvengiamai pasireiškia įvairūs negalavimai („galbūt kūnas taip mėgina jums paakyti, kad esate pasiklydę tamsioje girioje“).
Kelyje iš viso to pradžia gali būti tiesiog savo sutrikimo pripažinimas. Pripažinimas, kad nebūtinai vaikomės ir siekiame to, ko patys norėtume. Norimus ir siektinus dalykus mums diegia tėvai, visuomenė, kultūra, kasdienės reklamos. Deja, tai nebūtinai tai, ko norime, ar ko reikia būtent mums. Juo labiau reikėtų prisiminti kaip svarbu išlaikyti budrumą susiduriant su „žinančiais mokytojais“.
Tikrieji mūsų mokytojai gali pasirodyti keisti, neįprasti, gal su jais norėsis ginčytis ar nepritarti, bet, daugeliu atvejų dėl to kažkokio nenusakomo žavesio ar jaučiamos tiesos pojūčio jų nepavyksta pamiršti.
Ir būtent tokie mūsų sutikti mokytojai (kuriais gali būti ir praeivis gatvėje) mus kažkaip išlaisvina, atpalaiduoja kūną, o viduje lyg kažkas persijungia. Būtent tokie žmonės skatina ne jais sekti, bet ieškoti savojo, tikrojo autentiškumo ir savos, pačios tikriausios tiesos.
Neabejotina, jog gyvenant vadovaujantis sava tiesa gali tekti susidurti ir su nemaloniomis pasekmėmis. Bet autorė remdamasi savo patirtimi sako, kad nors tas susidūrimas būna labai nelengvas ir daug pareikalaujantis, tačiau kartu itin išlaisvinantis ir dar daugiau atnešantis.
Būtent ši knygos dalis apie tiesą, autorės pasižadėjimą sau ateinančius metus nemeluoti mane labiausiai sustabdė. Pajaučiau, kad ne taip lengva atskirti dalykus, kurie yra mano ir apie mane, ir kurie tapo mano, nes buvo kartojami labai ilgai ar dažnai. Pagalvojau apie pasekmes, su kuriomis tenka susidurti gyvenant sava tiesa, ir drąsą, kurios dar labai trūksta siekiant pilnatvės apjungiant tas pasklidusias dalis.
Na ir daug kitų minčių yra knygoje tame kelyje nuo pragaro į savąjį rojų. Taip pat pagalvojau, jog būtų įdomu prisiminti Dantę ir paskaityti tą autorei akis atvėrusią Kanto Grynojo proto kritiką 😊
Citatų pasibraukiau daug ir gan ne trumpų:
Stengdamiesi uoliai laikytis taisyklių ir pritapti prie kultūros, neretai imame ignoruoti ir slopinti savo tikruosius jausmus – net ir stiprius, tokius kaip ilgesys ar nerimas. Tuomet mumyse įvyksta skilimas: netenkame vientisumo ir susidvejiname.
Neįmanoma rasto kelio į laimę susisaisčius su žmonėmis, kurie tokie pat pasiklydę, kaip ir mes.
Jei tai, ką darai neveikia, nesistenk dar labiau.
Esame išmokyti tikėti, kad „sėkmė“ tolygu laimei, tačiau derėtų į šią mintį pasigilinti nuodugniau.
Nusprendę į šviesų kalną nelipti, veikiausiai negausite to, ko geisti jus skatina visuomenė. Tačiau jums tai nerūpės, nes visas jūsų pasaulis prisipildys dalykų, kurių trokštate.
Viskas, ką darote vien siekdami paveikti kitus, o ne išreikšti tikrąją savo prigimtį, – sukčiavimas.
Niekas niekada negali žinoti, kas yra absoliučiai tikra.
Norint eiti prieš savo prigimtį, reikia neįtikėtinos savidisciplinos.
Kaip sakoma, mokytojas pasirodo tuomet, kai mokinys pasirengęs. O pasirengę tampame tiesiog suvokę, kad paklydome, ir pasiryžę žengti keliu į asmenybės vientisumą.
Sielos mokytojai dažnai kalba ir elgiasi taip, kaip nekalbama ir nesielgiama mūsų – ir apkritai bet kurioje – socialinėje aplinkoje. Jų manieros, reakcijos, patarimai gali skirtis nuo visko, kas mums įprasta.
Jūsų mintys, net ir tos, kuriomis nė kiek neabejojate, ne visada būna teisingos.
Įsitikinimas – tai tik teiginys, kurį kažkas šalia jūsų pakartojo gana daug kartų.
Jei neįstengiate nustoti melavę – bent jau patys sau – iš pragaro niekada neišsikapstysite.
Baltasis melas – socialinis melas, kurį skatina visuomenės sutartis.
Visos jų apgaulės, visi pramanai, nutylėjimai, suktybės ir išdavystės pagrįsti tuo pačiu melu: aš nesu mylimas.
Kol nejausite aiškaus noro žengti į priekį realiame gyvenime, savo elgesio niekaip nekeisite.
Kiekvieną kartą, kai klientas smarkiai priartėja prie asmenybės vientisumo, jis ima gedėti pažįstamų negandų.
Žinokite, ką iš tikrųjų žinote, jauskite, ką iš tikrųjų jaučiate, sakykite, ką iš tikrųjų manote, darykite, ko iš tikrųjų norite.
Būtent ten, kur imtis pokyčių yra pavojingiausia, tie pokyčiai verkiant būtini.
Žinodami, kad ne viską žinote, netampate apsiseilėjusiais neišmanėliais. Priešingai – tai išlaisvina jūsų nepaprastai protingą tikrąją prigimtį, ir tuomet ji gali manyti tikrovę tokią, kokia ši yra iš tikrųjų, o ne kokią matyti išmokė kultūra.
Palikite komentarą