Martin Buber. Dialogo principas II
Nežinau, kiek laiko ruošiatės skaityti knygas jūs, bet šiai knygai aš ruošiausi daugiau nei 10 metų. Nepaisant to, atrodo, jog būtent dabar tam buvo pats tinkamiausias metas.
Sunku šią knygą apibūdinti, perteikti žodžiais. Kaip ir sako autorius, tekstas mus labai apriboja, jam suteikiame prasmes, reikšmes, kurios kitam gali atrodyti visai kitokios. Taigi šią knygą norisi patirti, išgyventi, prie jos priartėti ir atitolti bandant lyg „sukramtyti“ naujas mintis.
<…> todėl galutinės prasmės patyrimo galimybės sąlyga yra tokia: žmogus be jokių išlygų privalo stotis tikrovės akivaizdoje ir atsakyti jai „pačiu gyvenimu, t.y. visišku ryžtu pačiu savo gyvenimu patvirtinti gautą prasmę“
Kai klausiu savęs, kokia yra gyvenimo, šio momento, darbo ir kt. prasmė, lyg kartu klausiu ir apie beprasmybę. Ir nors kartais ji man tampa ryškesne, ar nėra taip, jog naujas, dar nepažintas patyrimas yra naujos prasmės, o ne beprasmybės išgyvenimas?
Galbūt, beprasmiška man ima atrodyti tai, kas tampa žinoma, pažįstama, savaime suprantama, todėl ir įžvelgti viso to reikšmę akimirkoje pasidaro per sudėtinga. O gal kai prasmės išgyvenimą suvokiu kaip kiekvienos akimirkos patyrimą, kai patirtis priimu kaip dovanas, o ne savaime suprantamas, santykis su prasme įgyja naujas spalvas.
Kiekvienas iš mūsų nešioja šarvus, kurių paskirtis – saugoti mus nuo ženklų. Ženklai nuolatos mus ištinka; gyventi reiškia būti tuo, į kurį kreipiamasi. Mes turime tik priimti, tik išgirsti tą kreipinį. Tačiau rizika atrodo per didelė, mums atrodo, kad toks begarsis griausmas gresia mus sunaikinti, ir mes iš kartos į kartą vis tobuliname tą apsaugos mechanizmą.
Taigi, jei prasmė atsiskleidžia akimirkos išgyvenime ir atsivėrimas patirčiai sudaro sąlygas ieškoti prasmės, kai klausiu, kodėl gyvenimas (ar kas kita) toks beprasmis, galiu užduoti sau ir kitą klausimą – kiek jam atsiveriu? Jei nejaučiu prasmės, taip pat galiu savęs paklausti, o ar jaučiu šią akimirką? Koks mano santykis su tuo, kas yra dabar?
Man sunku, skauda, kaip galiu atsiverti? Buberis sako, jog baimė, kančia, sunkumai yra kelias, lydintis prie to, kas amžina ir tikra. Tik tada, kai mokausi priimti tai, kas gąsdina ir nepažįstama, o ne tik tai, kas priimtina ir patogu, atsiranda naujos prasmės ir jų išgyvenimas. Prasmė ir beprasmybė – tai ne dvi skirtingos kategorijos, tačiau du poliai, tarp kurių ridinėjasi sąmoningumas ir atvirumas patyrimui. Taigi patirti kiekvieną riedėjimo momentą, o ne pasirinkti kategoriją su iš anksto priskirta etikete.
Jaučiau kaip žmogų, kuris buvo taip labai kitoks negu aš, kad mano siela tarpais skausmingai atsitrenkdavo į jo kitoniškumą, bet kaip tik dėl to kitoniškumo autentiškai man priešstatydavo būtį.
Visgi, koks būna mano santykis su akimirka ir jos patyrimu? Ar visada pakankamai girdžiu ir matau? Kai patirtis tokia įvairiapylė, daugiasluoksnė, galiu siekti nuo jos apsisaugoti. Įlendu į saugų šarvą ir saugausi nuo ženklų, kreipiančių mane į patyrimą.
Todėl, galbūt, sunkumai, iššūkiai yra ženklai, šauktukai, skatinantys atkreipti dėmesį į gyvenimą, save ir santykį tarp abiejų. Galbūt, kiekvienas sunkumas mane kviečia grįžti į santykį su gyvenimu, nuo kurio nusisukau. Galbūt, atkreipus dėmesį į ženklus, kelias taps nebe toks painus. Ir kiek nedaug gali reikėti – tik akimirkos, stabtelėjimo ir ženklo pastebėjimo.
Kita vertus, kai pastebiu, neišvengiamai tampu atsakingu už būdą, kuriuo reaguoju. Gal dėl to, nešioju šarvus, nepastebiu ženklų, nes jie man padeda išvengti atsakomybės už savo gyvenimą prisiėmimo…
Bet, vis dėl to, kai išdrįstu atsiverti patirčiai, suprantu, jog ji lyg pirštu beda į mane – mane suvokiantį, jaučiantį, mąstantį. Suvokiu save, nes „Aš“ formą įgyja santykyje su „Tu“. Taip „Aš-Tu“ santykis tampa kuriančiu ir transformuojančiu. Taip santykyje gimsta prasmės.
Palikite komentarą