Padedančiojo sindromas. Kada esame pakankami?
Nors galima išgirsti, kad nieko nėra neįmanomo, tačiau savo prigimtimi ne visos problemos išsprendžiamos. Dėl to noras išspręsti tai, kas neišsprendžiama, ir padaryti tai, kas nepadaroma, sukelia didelį stresą, įtampą, nuovargį. Tačiau Gabor Mate sako, kad nėra tokio dalyko kaip nuovargis dėl buvimo atjaučiančiu. Niekas nepavargsta išreikšdamas atjautą. Atjauta yra mūsų prigimties dalimi, todėl mes negalime pavargti būdami savimi. Iš esmės, turbūt, pavargstame būtent nebūdami savimi, o nuovargis jaučiamas ne dėl bandymo parodyti atjautą kitiems, tačiau nepakankamai parodant atjautos sau.
Kas sako, jog privalome suvaldyti nesuvaldomą? Patys žodžiai lyg leidžia suprasti, jog nesuvaldomas, negali būti suvaldytas, nepataisomas negali būti pataisytas. Tačiau kaip jaučiamės negalėdami suvaldyti to, kas iš esmės nesuvaldoma? Ką imame galvoti apie save?
Prieš keletą metų, man teko organizuoti užsiėmimus sveikatos priežiūros specialistams,- sako Gabor Mate. Peru surengtoje šamanų vedamoje ceremonijoje dalyvauti iš viso pasaulio susirinko psichiatrai, psichoterapeutai, konsultantai, fizinės sveikatos specialistai. Mano vaidmuo šiuose užsiėmimuose buvo padėti interpretuoti šamanų naudojamas poveikio priemones ir jų poveikį. Dalyvaudamas tokiuose užsiėmimuose mačiau daugybę fizinės ir psichinės sveikatos transformacijų. Deja, pats gilaus patyrimo šioje šamaniškoje patirtyje neturėjau.
Kartą nusprendžiau tai išbandyti pats. Pirmą naktį kartu su 23 kitais dalyviais praleidome palapinėje. Atvyko šeši šamanai, skambėjo dainos, girdėjosi gyvūnų skleidžiami garsai, tačiau aš nepajaučiau visiškai nieko. Kitą rytą mane aplankęs šamanas pranešė, jog tolimesnėje praktikoje dalyvauti negalėsiu, nes mano energija tamsi, gynybiška, o juo labiau tai neigiamai veikia ir kitus dalyvius. Taigi jie tiesiog išmetė mane iš mano organizuojamų užsiėmimų. Buvau atskirtas nuo kitų, man buvo paskirtas šamanas dirbti individualiai. Šamanai nežinojo nieko apie mano asmeninę istoriją – apie mano gimimą, ankstyvojo gyvenimo patirtį nacių okupacijos metu, mano šeimose genocido istorijos. Jie dirbo tik su energija, kurią jautė iš manęs, ir procese man pasakė: „Kai buvai mažas, išgyvenai didelį išgąstį ir iki šiol jo neįveikei. Dirbai su daugybe traumuotų žmonių, prisipildei jų energija ir jos neišvalei“.
Viskam pasibaigus šamanai juokėsi ir dalinosi mintimis, kad sveikatos priežiūros specialistai moka pasirūpinti savimi. Tačiau iš visos jų patirties, ši grupė buvo pati sudėtingiausia, nes niekas nemokėjo įveikti patiriamo streso. Taigi iš tiesų, kiek laiko paskiriama sau įveikti stresą ir įtampą, patiriamą dirbant su kitais?
Atjauta sau yra tiesiog būtina – problema ne tai, jog nesame pakankamai atjautūs kitiems, tačiau tame, jog nesame pakankamai atjautūs sau vis manydami, kad galime padaryti neįmanoma.
Padedančiojo sindromas
Kaip ir šamanai sakė, aš iš tiesų vaikystėje patyriau didelį išgąstį, kurio neįveikiau ir kurį nuolat nešiojuosi su savimi. Iš esmės, mano gyvenimas prasidėjo baimėje. Siekdama išgelbėti, mane, metų laiko vaiką, mama atidavė nepažįstamiesiems. Nemačiau jos penkias ar šešias savaites. Žinutė, kurią gavau buvo ta, jog nebuvau norimas, mylimas. Ir tuo metu tikrai negalvojau apie mamos drąsą ir stiprybę atiduoti savo vaiką nepažįstamiesiems. Vaikas galvoja ne taip.
Ką darote galvodami, jog nebuvote norimas? O gi einate į medicinos mokyklą taip bandydami patvirtinti savo egzistavimą. Mūsų visų problema yra tai, jog mums svarbu kažkaip patvirtinti, pateisinti savo egzistavimą, įveikti jausmą, jog esame nepakankami.
Mano draugas Peter Levine neseniai sakė, jog, turbūt, visi sau kažkada užduodame klausimą „Ar padariau pakankamai?“ Kai kurie atsakome teigiamai. Tada Peter uždavė kitą klausimą? „Ar aš esu pakankamas?“ Jei manote, kad jūsų buvimas pats savaime nėra pakankamas, jei ankstyvoji patirtis išmokė, jog nesate pakankamas, didelė tikimybė, jog sieksite padėti kitiems.
Ir visi mes, norintieji padėti, imsimės neįmanomų užduočių siekdami pataisyti tai, kas nepataisoma, ir suvaldyti tai, kas nesuvaldoma. Mes turime padedančiojo sindromą. Ir tai nebūtinai susiję su siaubingomis patirtimis. Tai gali būti susiję su žinutėmis, kurias gauname vertindami socialinius, visuomenės lūkesčius. Sistema, kurioje gyvename, dažnai bando įteigti įsitikinimą, kad esame nepakankami – mums reikia daugiau sukurti, daugiau pasiekti, daugiau įrodyti.
Kartą pietavau su savo mokytoju Bessel van der Kolk (pastaba: knygos „Kūnas mena viską“ autoriumi), kuris tarė: „Gabor, tau nereikia nuolat su savimi visur temptis Aušvico patirties“. Kitaip tariant, aš neturiu leisti mano ankstyvajai patirčiai leisti apibrėžti to, kas aš esu ir kaip matau save. Užtrukau, kad tai priimčiau. Galėjau tai suprasti protu, tačiau niekaip negalėjau to priimti širdimi. Ilgą laiką remdamasis ankstyvąja patirtimi puoselėjau įsitikinimus apie dabartinį savo pasaulį ir save, apimant ir įsitikinimą, jog esu nepakankamas. Tačiau daugiau man nebereikia temptis šių įsitikinimų su savimi visą likusį gyvenimą.
O ką jūs tempiate su savimi? Koks svoris sukurią jūsų jaučiamą nuovargį. Paklauskite savęs „Jei aš nesu kitų pagalbininkas, jei kitiems nepadedu, kas tada esu?“ Atsakymo greitai rasti gali ir nepavykti. Tačiau labai svarbu to klausti ir suprasti, kokiu lygiu identifikuojame save tapatindamiesi tik su tam tikrais vaidmenimis. Jei mūsų padedančiojo rolė būtų iš mūsų atimta, kas jaustumėmės esantys tada?
Pusiau pralaidi membrana
Visi dirbame, susiduriame su traumą patyrusiais žmonėmis, kurie dalijasi tam tikra patirtimi, energija. Kaip mums patiems apsisaugoti nepersisunkiant šia patirtimi?
Vienas kraštutinumas yra atsiribojimas nuo kitų skausmo ir patirties. Tačiau tai gynybinis atsakas, visiškai neleidžiantis pamatyti kito skausmo ir patirties. Tai lyg išankstinis žinojimas apie tai, kas ir kaip yra bei ką reikia daryti. Tačiau tai asmeninė trauminės patirties išraiška, neišvengiamai žeidžianti ir kitus.
Žmogaus ląstelė turi apsauginį sluoksnį – pusiau pralaidžią membraną, leidžiančią vienus dalykus priimti, kitus pašalinti. Tai turėtume prisiminti kalbant ir apie emocinę patirtį. Turime jausti kito žmogaus patirtį, tačiau neleisti, kad tai žeistų mus pačius. Mūsų atjauta svarbi norint jiems padėti, tačiau tuo pačiu metu svarbu atjautą parodyti ir sau. Mūsų darbas nėra pataisyti nepataisoma, tačiau padėti kitam išgyventi savo patirtį, ir jei tai įmanoma, tobulėti dvasiškai priimant tuos nepataisomus/nebepakeičiamus gyvenimo momentus.
Penki atjautos lygmenys
Išskyriau penkis atjautos lygius, padedančius padėti sau ir kitiems. Tai nėra schema, tai tiesiog mano situacijos matymas,- sako Gabor Mate.
Įprasta žmogiška atjauta. Tai dalis to, kas esame. Tai supratimas, kad kito kančia paliečia ir mane.
Smalsumu ir supratingumu grįsta atjauta. Nepakanka pasijusti blogai dėl to, jog kažkas kenčia, svarbu siekti suprasti kito žmogaus istoriją. Pandemijos kontekste galime matyti kaip situacija paveikė egzistencinę, socialinę sritį bei kokius išgyvenimus sukėlė. Dirbdami, bandydami su smalsumu ir supratingumu suprasti kokią reikšmę žmogus tam suteikia, galime pasiekti reikšmingų pokyčių.
Pripažinimas su atjauta. Tai jausmas, kad aš nesu kitoks nei kiti. Visi turime savo istoriją ir savo skausmingų patirčių. Kito žmogaus pripažinimas su atjauta – tai sprendimas matyti mus vienijančius panašumus, priimti faktą, jog esame du, tam tikrų patirčių žmonės. Nesame vienas už kitą nei geresnis, nei blogesnis, todėl remdamasis savo žiniomis ir patirtimi bandysiu padėti tiek, kiek tai man įmanoma.
Atjauta priimti tiesą. Didelė dalis to, ką mes vadiname disfunkcija ar psichikos sveikatos problemomis yra tai, kas pasireiškia dėl trauminė patirties įveikos. Todėl tai, kokie žmonės yra dabar, dažnai neatsiejama nuo to, kaip jie įveikė sunkius išgyvenimus. Kai pradedi geriau tai pažinti, pamatai tikrąjį žmogaus skausmą. Tiesos neigimas nėra atjauta, buvimas su visu tuo, ką žmogui teko išgyventi, tiesos pripažinimas – tai aš vadinu atjauta,- sako Gabor Mate.
Atjauta įžvelgiant galimybes. Ši atjautos forma man atrodo sudėtingiausia. Ji atspindi ne tik žmogaus skausmą, kančią ar istoriją, tačiau visą žmogaus gyvenimo, egzistencijos realybę. Kaip ir pasakojau, Bessel van der Kolk sugebėjo pamatyti tai, ko aš pats negalėjau matyti, tačiau negalėjau ir paleisti. Jis įžvelgė kažką daugiau prieš tai, nei padariau aš pats. Tai padaryti iš tiesų sunku, norėdami pamatyti tai, kas nėra pasakoma, mums patiems reikia pažinti save. Manau, jog kol aš pats nepatikiu, jog galiu pagyti, pasikeisti, netikiu, jog galiu padėti, netikiu pakankamai, jog ir kiti gali pasveikti. Žinoti nepakanka, labai svarbus asmeninis patyrimas, o tada jau ir judėjimas į priekį.
Apibendrindamas autorius sako: „netikiu, jog parodyta atjauta negali padėti. Nepadeda tik noras padaryti neįmanoma“. Žinoma psichoterapeutė Alice Miller kartą uždavė klausimą: „Kodėl kai kurios trauminių patirčių aukos gyvena pilnavertišką gyvenimą, o kai kuriuos pasiduoda?“. Atsakydama į tai ji dalijosi, jog skirtumą lemia pirmiesiems pasitaikęs juos su atjauta bei empatija priėmęs žmogus. Kaip specialistai, negalime pakeisti žmogaus situacijos, tačiau galime būti empatiškais liudytojais. Negalime pataisyti to, ko negalima pataisyti, tačiau galime būti liudytojais, kurie priima žmogaus patirtį ir palaiko jį gijimo procese.
Palikite komentarą