Paula McLain. Ledi Afrika
Moteriška. Taip vienu žodžiu apibūdinčiau šią knygą.
Gyvenimas Afrikoje pagrindinei knygos herojai Berilei nestokoja iššūkių. Vaikystėje mama su broliu grįžta gyventi į Angliją, o finansiniai tėvo sunkumai merginą anksti pastūmėja į šeimyninį gyvenimą.
Deja, trokštančiai laisvės ir nepriklausomybės Berilei, šeimyninis gyvenimas greitai apkarsta. Taip tėvo paraginta ir savo didelių pastangų, ryžto vedama, tampa pirmąją moterimi, turinčia dresuotojos licenciją. Tačiau ir tai tik istorijos ir kitų iššūkių pradžia.
Knygoje susipina meilė, atsakomybė ir laivės troškimas, prieraišumas, draugystė, apkalbos… ir… ir… ir…
„Visi mes bijome daugybės dalykų, bet jei žmogus menkina save ir leidžia baimei jį varžyti, vadinasi, jis nėra pats sau šeimininkas, ar ne? Svarbiausia tai, ar esi pasirengęs rizikuoti viskuo, kad būtum laimingas“
Šią knygą skaičiau pagal rekomendaciją internete, ir nors tokios apimties knygų dažniausiai nesirenku dėl pernelyg ištęsto siužeto, tačiau šį kartą skaitymas neprailgo. Įžvelgiau paralelę tarp žirgo, lėktuvo ir žmogaus bei to, jog tinkamos sąlygos, rūpestis, atsidavimas padeda pasiekti norimų rezultatų.
Vis dėlto, svarbiausia pasirodė neišsemiamos moters stiprybės tema išgyvenant santykių, šeimyninius sunkumus, išliekant stipria skaudžių apkalbų, nutrūkusių santykių ar netekties fone.
Kita vertus, vertinant pagrindinės veikėjos gyvenimą, iškilo klausimas, o kas gi ta tikrojo stiprybė? Ką išties reiškia minimas buvimas storos odos?
„<…> niekas gyvenime nevyksta ir neturi vykti pagal mūsų valią. Tereikia išmokti priimti dalykus tokius, kokie jie yra, priimti nesipriešinant, be baimės, nemėginti pernelyg tvirtai į juos įsikibti ar palenkti į savo pusę“
Ar tai emocinių išgyvenimų neigimas, moters stiprybės išraiška per pasirinkimus, klaidas ir ryžtą keisti tai, kas netinka, nepasiteisino?
O gal priešingai, tai silpnybė, kada nesileidžiama į apmąstymus taip bandant užgesinti vidinius demonus ir nuolat kažko ieškant, tačiau nepriimant savo pažeidžiamumo, silpnumo?
„Yra dalykų, kuriuos atrandame tik pačiose didžiausiose gelmėse. Iš pradžių sparnų idėja, o paskui ir patys sparnai. Vandenynas, kurį reikia įveikti po vieną tamsią mylią. Neaprėpiama dangaus platybė. Ir jei dėl tokių stebuklų tenka pakentėti <…>, ką gi, tai neišvengiama – ta graži kančia, kurią vadiname gyvenimu“
Tikriausiai, vienareikšmiško atsakymo į tai nėra. Be to, kiekvienas atsižvelgiant į savo patirtį skirtingai įvertins tuos pačius dalykus.
Nepaisant to, manau, kad daugelis moterų knygoje atras save kuriuo nors gyvenimo momentu. Kaip klystančią, bejėgę, ryžtingą, pasimetusią, kovojančią ir t.t.
Savojo aš paieškos ne visada būna lengvos, tačiau net ir neigiamos patirtys, priimti neteisingi sprendimai yra būtent tai, ko reikia vis labiau atrandant taip ieškomą savąjį aš. O tame kelyje labai svarbu išmokti priimti, įveikti pyktį, liūdesį, nusivylimą, atsikratyti savigraužos bei savigailos.
„Galvojau apie tai, kaip metų metus vargau ir kovojau <…> siekdama dalykų, kurie man pasirodė esantys pražūtingi. Ir vis dėlto – gal tai buvo neišvengiama. Dažnai sunku atskirti klajūnus nuo paklydėlių <…> ir galimas daiktas, visi galų gale atsiduriame ten pat, nesvarbu, kokį kelią pasirinkome ar kaip klupome, – tačiau viena aišku – įgiję daugiau išminties“
Įrašo iliustracija
Photo by Jonathan Borba on Unsplash
Palikite komentarą