Prieš tai, kai kūnas pasako NE (įsisąmoninto tyrinėjimo pratimas)
Kūno siunčiamus signalus galime suprasti kaip įspėjimą, jog mūsų dalys prarado vientisumą, susietumą. Tačiau vietoje to, jog dėmesį paskirtume kylančių sunkumų akcentavimui, su dėmesingumu ir atjauta galime pažvelgti į tai, kas yra, ir taip prisidėti prie gijimo.
Neturiu laiko atlikti praktikų, pratimų? Tai dažnas pasiteisinimas. Daugelis mūsų turime pakankamai laiko, tačiau nepakankamai pripažįstame, kad stokojame noro jį panaudoti kryptingai. Dėl to galime savęs paklausti:
Kokį diskomfortą ateityje gali lemti mano dabartiniai pasiteisinimai?
Kokias pasekmes galiu turėti, jei dabar neskirsiu sau reikiamo laiko?
Ko galiu sulaukti, jei paskirsiu laiko sau?
Pratimą, kurį apima šeši klausimai, galima atlikti kasdien, kas savaitę ar bet kada, kada tik norisi. Svarbiausia, jog jį atliktume su smalsumu, dėmesingumu, neteisiant savęs. Geriausia jį atlikti pasiimant popieriaus ir rašiklį, pasirenkant ramią vietą, kurioje netrukdytų pašaliniai trukdžiai.
Klausimas nr. 1. Galvojant apie reikšmingas savo gyvenimo sritis, kam aš nepasakau NE?
Mes visi kartais priimame sprendimus galvodami apie kitų gerovę taip nuneigdami savąją (pvz. rūpinantis vaikais, sunkumų turinčiais artimaisiais ir pan.). Tačiau kartais tai tampa lyg savaime suprantama. Gal nešamės darbines veiklas namo, visada gelbėjame kitus, atsiliepiame į darbo skambučius vėlų vakarą, sakome tai, ką kiti nori girdėti, neprisimename savo poreikių ir pan.
Galime būti išmokę net nepagalvojant apie tikruosius jausmus išreikšti sutikimą. Gal galvojame, jog reikia pritarti darbe norint jame išsilaikyti ir neturėti didelių problemų? Gal reikia pritarti partneriui ar kitiems šeimos nariams nenorint susilaukti nemalonumų?
Pagalvokite apie pastarąjį laiką ir prisiminkime momentus, situacijas, kuriuose viduje jautėte NE, norėjote jį išsakyti, bet to nepadarėte, ar priešingai – išreiškėte pritarimą.
Taip pat užduokime sau klausimus: Su kuo ir kokiose situacijose man sunkiausia pasakyti NE. Ir net jei pasakau NE, ar visada taip ir jaučiuosi? O gal jaučiu kaltę, apgailestavimą ir pan.? Ar jaučiu skirtumą, kai iš tiesų jaučiu TAIP, ir tada, kai išreiškiu sutikimą, nors jaučiu NE? Iš ko galiu tai atpažinti?
Taip pat galime savęs pasiklausti, kokią kainą mokame jaučiant šį skirtumą. Ir ar tikrai nepasakymas NE suteikia mums norimą, suvokiamą naudą?
Klausimas nr. 2. Kaip mano negalėjimas / sunkumai pasakyti NE paveikia mano gyvenimą?
Gali būti, jog poveikį pastebėsime trims sritims – fizinei, emocinei bei tarpasmeninei. Kūnas į mūsų pasirinkimus gal reaguos nemiga, galvos, nugaros skausmu, raumenų įtampa, džiūstančia burna, drebuliu, virškinimo problemomis, nuovargiu, bėrimu ir kt. Emocinėje srityje tai gal pasireikš liūdesiu, nerimu ar nuoboduliu, emocijų stoka, jų pokyčiais. Tarpusavio santykiuose galime pritrūkti autentiškumo. Gal bendraujant tapsime kandūs, sarkastiški, atsiriboję ir pan.
Ir, galbūt, visą šią patirtį lydės klausimas sau „Ką prarandu gyvenime dėl to, jog negaliu pasirūpinti savimi taip, kaip atrodo svarbu man?“ Galimuose atsakymuose, tikėtina, jog bus tokie žodžiai kaip džiaugsmą, spontaniškumą, savigarbą, libido, galimybes mėgaujantis atradimais ir kt.
Klausimas nr. 3. Kokius kūno signalus pražiūrėjau? Kokius simptomus ignoravau?
Taigi trečiasis klausimas skatina mus pažvelgti į savo kūną, jį patyrinėti. Kūnas gali būti mūsų pagrindiniu „įrankiu“, padedančiu atpažinti tai, į ką paprastai neatkreipiame pakankamai dėmesio. Dėl to galime patyrinėti savo kūną ir jo siunčiamus signalus (pvz. nuovargį, jaučiamus skausmus, mitybos pokyčius).
Šis tyrinėjimas bandant atsakyti į klausimą gali būti prevencinis, t.y. jo pagalba atkreipdami dėmesį į kūno siunčiamus signalus galime užkirsti kelią tolimesniems negalavimams, sunkumams, garsesniam kūno šaukimui prašant jį išgirsti.
Klausimas nr. 4. Kokia istorija slepiasi už mano negalėjimo (sunkumų) pasakyti NE?
Savo įprastus pasiteisinus, dėl kurių nepasakome NE pavadinkime mūsų pasakojama istorija. Tai pasakojimas, paaiškinimas, racionalizacija, dėl kurių nepasakyti NE tampa lyg savaime suprantama. Kokius įsitikinimus apie save šios istorijos atskleidžia?
Gal pradžioje net negalime jų atpažinti – jos tapo tokios įprastos, jog gali prireikti laiko patyrinėti savo mintis, emocijas, elgesį. O gal taip tikime savo istorijomis, jog net nedrįstame jomis suabejoti.
Siekdami padėti sau atrasti istorijas, galime užduoti klausimą „Kuo aš tikiu galvojant apie save, tačiau kartu neigiant savo poreikius?“ (Pvz. negaliu būti mylimas, kol nepadarau…; manęs negali atitinkamai vertinti darbe, nes dar nemoku…).
Klausimas nr. 5. Kur aš išmokau šių istorijų?
Niekas negimė su nepilnavertiškumo jausmu, polinkiu save nuvertinti. Vertinti save išmokstame santykiuose su kitais žmonėmis, kurie per savo turimas patirtis ir mums perduoda tam tikrą šabloną. Taigi, visų pirma, galime suprasti mums svarbių žmonių patirčių priežastis. Galime įsisąmoninti, jog dėl kitų negebėjimo mus mylėti, nesame nemyli, neverti meilės.
Ir tai nereiškia, jog dabar turime kapstytis praeityje visus atjaučiant. Tačiau momentas, kuriame galime suprasti, kad kiti tiesiog negalėjo mums duoti daugiau, nei turėjo patys, gali mus paskatinti pasirūpinti savimi žvelgiant iš kitos perspektyvos.
Klausimas nr. 6. Kur aš ignoravau ir praleidau TAIP, kuriuos norėjau pasakyti?
Jei nepasakymas NE gali mus susargdinti, galima manyti, jog autentiškas TAIP gali mums padėti gyti. Ką visada norėjote daryti, kurti ar pasakyti, nors bijojote? Kokius troškimus, norą tyrinėti laikėte užgniaužę? Kokio džiaugsmo nepriėmėte? Kokie įsitikinimai traukė atgal?
Kaip rašė itin garsus streso tyrėjas Selye: Tai, kas yra mumyse, turi būti išreikšta, kažkaip išleista. Priešingu atveju galime sprogti netinkamose vietose bei netinkamose situacijose.
Pagal: Mate, G. (2022). The Myth of Normal. London: Vermilion.
Palikite komentarą