O. Burkeman. Meditacijos mirtingiesiems
Nors autorius rekomenduoja knygą skaityti visą mėnesį, t.y. po skyrelį kasdien, aš ją perskaičiau dviem prisėdimais.
Viskas atrodo žinoma ir paprasta, tačiau knyga man patiko. Iš tiesų, skaitant po skyrelį kasdien ir paskiriant laiko apmąstymams, būtų galima, manau, padaryti gerų atradimų 😊
Jokių garantijų nėra, išskyrus vieną – jei vengsite tiesiog gyventi savo gyvenimą, tikrai kentėsite.
Labiausiai įsiminė autoriaus pastebėjimai apie kontrolę. Pasak jo, nors pastaruoju metu ypatingai akcentuojamas žinojimas, numatymas bei visą ko kontrolė, tačiau būtent nežinia skatina smalsumą, nuostabą, pasigėrėjimą. To pavyzdžiais galėtų būti rungtynių stebėjimas ar kelionė į naują vietą ir pan.
Pereisime tiltą, kai jį pasieksime. <…> Nerimas yra ne kas kita, kaip proto mėginimas įsivaizduoti absoliučiai kiekvieną tiltą, kurį galbūt teks pereiti ateityje, ir išsiaiškinti, kaip jį pereiti.
Ieškodamas perfekcionizmo trūkumų autorius taip pat sako, kad „vis negana“ ir „kiek dar daug reikia padaryti, kad…“ galime keisti kasdien padarytų darbų sąrašu. T.y. kasdien žymėtis ne tai, ką dar reikia padaryti, tačiau tai, ką jau padarėme.
Juo labiau, kad ir kaip būtų „madinga“ domėtis viskuo ir būti į viską įsitraukus taip pasitvirtinant asmeninę vertę, perfekcionizmą verta mažinti ribojant domėjimosi sritis ir atsirenkant tik tai, kas svarbiausia. Tokiu būdu, galėsime išlaikyti susitelkimą ir pasieksime didesnį meistriškumą bei rezultatus.
Galiausiai, jei knygą imsite skaityti tikintis rasti praktikų ar jų tekstų, tai teks nusivilti. Ten jų nėra 😊
Turite liautis baiminęsis dėl visko, išskyrus tai, kaip artimiausią akimirką praleisti išmintingai, džiaugsmingai ir prasmingai.
Palikite komentarą