D. Heerma van Voss. Nerimastingas žmogus
Labai puiki knyga, apie kurią nemažai parašiau, o dar daugiau neparašiau 🙂
Partnerės sprendimas padaryti santykiuose pauzę tapo šios knygos bei autoriaus savijautos pokyčių priežastimi. Išgyvendamas itin stiprų nerimą D. Heerma van Voss ėmė ieškoti galimų jo priežasčių – ir darė tai apžvelgdamas pakankamai platų kontekstą.
Viena iš priežasčių, kuriai knygoje skiriama nemažai dėmesio – šeimos istorijos analizė, parodžiusi nerimo tęstinumą ne vienoje artimųjų kartoje. Prieita prie išvados, jog nerimas ir artimiesiems reiškėsi dėl sunkumų gyvenant pagal savo prigimtį, prisitaikant prie iššūkius keliančio pasaulio. Taigi, kaip sako autorius, nors genetika yra labai svarbi, tačiau būtent tam tikroje aplinkoje sunkumai aktyvuojasi arba ne. Įdomu man buvo tai, jog prisimindamas savo sveikatą, jis įvardino sirgęs įvairiausiais kvėpavimo sistemos susirgimais. O būtent per Covid pandemiją jautėsi kaip niekad ramus – jautė, jog kiti žmonės tuo metu išgyveno tai, ką jis patyrė nuolat.
Nerimo ir kvėpavimo sunkumų ryšį autorius analizuoja ir per kalbos prizmę. Pasak jo, žodis „anxiety“ reiškia smaugimą, spaudimą. Taip pat pastebima, jog žmonės, kuriems būdingas nerimas bei depresiškumas, savo kalboje dažniau vartoja „aš“, yra linkę prisiimti daugiau atsakomybės už dalykus, kurie net ir ne visada gali priklausyti nuo jų. Manoma, jog ateityje analizuojant žmonių socialines paskyras ir tai, kuo jie jose dalinasi, bus galima nustatyti, kuris žmogus patiria nerimą, depresiškumą ar gali būti savižudybės rizikoje. Apžvelgiant mitologiją, Panas buvo graikų miškų dienas, įvarydavęs siaubą. Manoma, jog čia galima rasti asociaciją su panika.
Ypatingai man knygoje patiko kritiški autoriaus pamąstymai apie medicinoje naudojamus klasifikatorius ir diagnozės priklijuojamą etiketę. Autoriaus teigimu, ligų sąrašuose (Lietuvoje naudojamas TLK, užsienyje DSM klasifikatorius) bėgant metams ligų skaičius išaugo labai stipriai. Juo labiau, už tai atsakingi asmenys dažnai palaiko artimus ryšius su farmacijos kompanijų atstovais. Taigi paprastai tariant, reikia sukurti ligą, kurią būtų galima gydyti parduodamais vaistais. Todėl ir diagnozės kartais gali tapti ne pagalbos priemonė situacijai suvaldyti, bet, kaip autorius sako – imti gyventi atskirą gyvenimą, kuriame nėra atsižvelgiama į individualias žmogaus patirtis. Deja, diagnozė ir fakto, jog esu ligonis prisiėmimas gali labai pakoreguoti savijautą bei gydymąsi.
Siejant tiek su tokia sistema, tiek su kalba ir ja kuriamomis prasmėmis teigiama, kad kuo daugiau kalbama apie tam tikras psichikos ligas ir simptomus, tuo daugiau žmonių juos prisitaiko sau, „išmoksta“ jausti simptomus. Ir tai grindžiama moksliniais tyrimais. Taigi nerimo atveju daugiau apie jį kalbant galima imti dažniau jausti nerimą bei tuo pačiu jaustis atskirtu, izoliuotu, sutrikusiu. Kartais tai bandoma gydyti vaistais, deja, vaistų vartojimas ilgainiui žmogui kelia daugybę įvairių klausimų.
Diagnozė ir vaistų paskyrimas gali būti taikoma pagalbos priemonė, kita vertus, nors tai galėtume sieti su atjauta kitam, diagnozės turėjimas dažnai sulaukia aplinkinių atstūmimo, replikų apie tai, kad, „ai, gi serga; ai, gal neišgėrė vaistų“ ir pan. Juo labiau, vaistų paskyrimas ir vartojimas prisideda prie atsakomybės už savo savijautą atsisakymo. Tokiu atveju galima apkaltinti kontekstą, laikmetį, blogus gydytojus, netinkamus vaistus bei pateisinti savo neveiklumą.
Socialinė medija yra dar viena priežastis ir kontekstas, iš kurio sužinome, kokiais turėtume būti ir ką turėtume jausti. Kuriant įvaizdį, kad viskas pasiekiama, kontroliuojama, praraja tarp esu ir turėčiau būti dar labiau gilėja. Autorius svarsto, ar stebint kitų „tobulą“ gyvenimą ir bandant jį atkartoti tampame laimingesni ar sėkmingesni. Ir kiek apskritai, kitų naudojama sėkmės matavimo skalė yra tinkama būtent mums varžybose, kuriose nėra finišo.
Atskiras dėmesys analizuojant nerimą skiriamas ir santykiams. Autoriaus patirtyje tai sieta su romantiniais santykiais, lūkesčiais, jog partnerė, meilė jį „išgelbės“. Deja, būtent įsisąmoninimas, kad kitas žmogus nėra mano laimės ir savijautos priežastis, tapo reikšmingu savijautos pokyčiu. Būnant su kitu žmogumi autorius jautė nuviliantis, dedantis per mažai pastangų ar išreiškiantis per mažai meilės. Tokia situacija tapo dar didesnio nerimo priežastimi.
Ir būtent citata mano atrinktų citatų pabaigoje man buvo svarbiausia knygos mintimi. Pagalvojau, jog nerimas yra požymis, jog savo gyvenime neatpažįstame ar nepripažįstame egzistuojančio neatitikimo. Kai jį išsprendžiame, priimame – palengvėja. Nerimas, kaip nelaimę žymintis signalas, išsijungia.
Rekomenduoju šią knygą susiduriantiems su nerimu, depresija bei mėgstantiems pasidalinimus asmenine patirtimi.
Žingsniuojant atgal į trobelę man šauna į galvą mintis, kad galbūt reikėtų į baimę žiūrėti ne kaip į pabaisą, bet kaip į bendrakeleivį, kuris nenori dalytis kelio žemėlapiu.
Prieš kokius dvidešimt metų nerimo ir baimių kankinamas žmogus turbūt galvodavo taip: jaučiuosi prastai, bet susiimsiu ir viską išspręsiu. Dabartinis žmogus galvoja kitaip: man nerimo sutrikimas. Aš ligonis. <…> Tačiau žmogus, patekęs į šią aplinką, sistemą, negali galvoti apie save kitaip nei kaip apie „ligos atvejį”.
Dabartiniai gydytojai psichiatrai dažnai atsikrato pacientų labai paprastai pareiškę, kad visas problemas nulėmė „cheminis disbalansas” smegenyse, todėl jas išspręsti puikiai padės tabletytė. Tačiau kas yra išsibalansavę, koks tiksliai balansas turėtų būti, kokį iš tiesų vaidmenį jį atkuriant atlieka antidepresantai, nežino niekas.
Ar kada nors gebėsiu gyventi savo jėgomis? Ko esu vertas be vaistų? Ar aš tebesu aš, jei visas mano emocijas reguliuoja cheminiai junginiai? Iš pradžių šios mintys tik kirba pasąmonėje, bet mėnesius ir net metus kasdien geriant tabletes, kurių kartaus poskonio nenuplauna net du puodeliai kavos, klausimai pradeda graužti vis stipriau. Ir žinau, kad aš ne vienintelis toks.
Sistema taip pat numatė ir kitą psichologinį šių dienų poreikį: psichiatrinė diagnozė padeda nusimesti nuo pečių atsakomybes už savo būklę naštą. Tai ne mes kalti, kad nesiseka, tai liga kalta. Ši nuostata skatino dar didesnį nerimo ir nusivylimo augimą.
Lyginant skirtingas kartas, gyvenamojo laiko veiksnys paaiškina apytiksliai 20 procentų nerimo atvejų. Kad ir kokioje mylinčioje bei saugioje šeimoje augi, gali neišvengti nerimo sutrikimo vien todėl, kad gyveni šiais laikais.
Menas gimsta kažkur toje nepažintoje srityje, kur susijungia biologija ir psichologija. Menas – tai grynas tokio žmogaus, koks jis iš tikrųjų yra, atspindys. Tik tas grynumas turi savo kainą.
Galima išskirti maždaug tris pagrindines depresijos ir nerimo (baimės) metaforų grupes. Pirma, kritimas: į prarają, katakombas, duobę. Todėl žmonės dažnai sako, kad jie jaučiasi atsidūrę kažkur giliai. Antra, kalėjimas: jaučiuosi įkalintas, esu paralyžiuotas, noriu pabėgti. Trečia, tamsa: tamsus debesis, drumstas vanduo.
Antra, tikėjimas, kad meilė sutvarkys mano gyvenimą, reiškė, kad laikau save sugedusiu, ydingu, gal net suluošintu. Taigi kiekviena meilė kartojo ciklą iš naujo: kol galvoju, kad šalia manęs esantis žmogus pakeis mano gyvenimą, tol esu suluošintas. Galbūt pirmą kartą gyvenime tai supratau, įžvelgiau šį užburtą ratą, iš kurio turiu kuo greičiau ištrūkti, jei ne dėl savęs, tai dėl mylimosios.
Jis papasakojo, kaip gyvena baimės sugniuždyti žmonės. „Kai jie mano, kad nesiseka, sako, kad nesijaučia savimi.” Jaapas paaiškino, kad sakydami ,,savimi“ tokie žmonės turi omenyje savo idealųjį „aš“ žmogų, kuris turi namą, darbą, vyrą arba žmoną „Jie nesuvokia kad tas asmuo yra jų vaizduotės vaisius. Nepamiršk, kad kalbame apie žmones, kurie skaito ne tiek daug knygų ir nemėgsta savianalizės, tačiau dažniausiai jiems gyventi padeda būtent tai, kad jie visko per daug nesureikšmina.”
Bėgant metams, tikiuosi, bangavimas taps ne toks ekstremalus, bet lygiai taip pat žinau, kad niekada visiškai neišnyks. Jau nebetikiu išgijimu, kaip tvirtai nebetikiu ir liga. Ir nusprendžiau į tai žiūrėti kaip į tai, kas teikia vilties.
Tik žvelgdamas į priekį supranti, kas tada vyko. Tos baimės, keliančios tiek daug kančių, taip pat susijusios su tuo, kas aš esu, su mano mintimis, mąstymo ir išgyvenimo būdu. D. minimas įsibrovėlis yra mano dalis. Nuspręsdamas, kad kai kurioms mano dalims leidžiama egzistuoti (ir net verta jas mylėti), kitos turi išnykti, aš pamažu subyrėjau į atskirus gabalus. Atsitiko tai, kas dažnai atsitinka probleminiams individams, su kuriais mane supažindino Japis: ėmiau painioti savo idealųjį „aš” su tikruoju „aš”. Ir dėl tos painiavos suskilau. Skilimas atima daug energijos ir jį sunku nuslėpti. Turėjau vis labiau slopinti save, kad mūsų bendras gyvenimas ir toliau būtų įmanomas. Tuo pat metu nuolat mąsčiau: jei galėčiau pasamdyti gražų aktorių, kuris atliktų mano vaidmenį, ji būtų daug laimingesnė nei dabar. Ar ji apskritai suvoktų skirtumą?
Pasisakau už priėmimą, bet vis dar matau savo baimę kaip įsibrovėlį. Pasisakau už didelius, nuoširdžius pokyčius, kaip dera elgtis vieniems su kitais, bet gyvenu fasadinį gyvenimą. Kalbuosi su dešimtimis kitų, bet nesiklausau savęs. Prašau jų nuoširdumo, bet pats apsimetinėju.
Baimė yra liga, bet tai liga su daugybe veidų. Todėl ir mano kelias nepriminė tiesės. Jei visą dėmesį būčiau su-telkęs tik į vieną iš šių pavidalų, tai prieštarautų tam, ką laikau esmine baimės savybe – jos daugialypiškumui. Ir jaučiau, kad galiu teisingai ją aprašyti tik remdamasis skirtingais požiūriais ir perspektyvomis, pakaitomis būdamas reporteris, ekspertas iš patirties, istorikas, žurnalistas ir rašytojas. Tik dabar, šių atostogų pabaigoje, suprantu, kad kelionę pradėjau netinkama metafora: baimė yra ne „kitas”, ji ne pabaisa, ne bendrakeleivis. Baimė yra paties automobilio dalis. Vieniems iš mūsų baimė yra važiuoklė, kitiems – tik pavara, kuria jie retai naudojasi. Tačiau baimė yra tiek mūsų visų, tiek mano dalis.
Taigi neįmanoma sakyti, kad mane myli, bet nekenti mano baimių, jos juk yra mano dalis, mano charakterio dalis ir su jomis taip pat susijusios gerosios ar net patraukliosios mano asmenybės savybės: tam tikras jautrumas, empatija, dėmesingumas, su kuriuo stengiuosi viską daryti, tai mano dėkingumas už kasdienę laimę. Gulėdamas lovoje mąstau, kad jei greitai nepasistengsiu integruoti savo šešėlinės pusės (kaip ją vadino Jungas) į tai, kas esu, man bus blogai, atsivers per didelė skylė. Joje dings daiktai ir jų niekada nebegalėsiu rasti. Ir tada meilė, Simono Vestdijko aprašyta priemonė nuo nerimo, negalės man padėti. Tai suprantu gulėdamas šalia jos, tos, kuri išsiuntė mane į šią kelionę. Kelionẹ, kuri turėjo mane atvesti prie supratimo, išgelbėsiančio mūsų santykius. Nei D, nei aš neįtarėme, nemanėme ir net nebijojome, kad ši kelionė skelbs ne santykių pradžią, o pabaigą. Kad įgyta patirtis apims daugiau, nei planuota, ir man galiausiai taps aišku, kad mes neturime ateities.
Palikite komentarą