E. Tolle. Šios akimirkos jėga. Dvasios nušvitimo vadovas
E. Tolle pasaulyje gerai žinomas autorius, kviečiantis tyrėti save, savo dvasingumą. Jo teigimu, buvimas tik šioje akimirkoje, čia ir dabar gali užbaigti visas mūsų kančias. Pasinerdami į čia ir dabar nebegvildename praeities ir nebekuriame su ateitimi susijusių istorijų, t.y. paleidžiame emocijas, patirtis ir nekviečiame naujų. Tik nevertindami būname momente, kuriame kiekviena praeities ir/ar ateities akimirką bet kokiu atveju patiriame dabar.
Praeitis įsiamžina, kai trūksta dabarties. Taigi jūsų šios akimirkos sąmonės kokybė formuoja ateitį, kuri gali būti patiriama tik kaip ši akimirka.
Vis dėl to, šiandieninių įvykių kontekste galima manyti, jog to padaryti neįmanoma, nereikia ar tiesiog net kyla pyktis, transformuojamas į išlikimą, o ne dvasinio nušvitimo paieškas. Naujas prasmes, manau, įgyja ir tapatumo aspektai, klausimai apie tai, kas esu, ko noriu, kuria kryptimi man judėti. Tikiu, jog autorius pasakytų, kad nušvitimas, atsivėrimas akimirkai išvaduoja iš baimės, sielvarto, priešinimosi tam, kas yra ar kitų emocijų. Tačiau, galbūt, lengviau kalbėti apie skausmo paleidimą, kai tas skausmas nėra užgriuvusi, nevaldoma trauminių patirčių virtinė…
Nerimas, įtampa, stresai, įvairios baimės – visa tai atsiranda tada, kai esti per daug ateities ir per mažai šios akimirkos. Kaltės jausmas, graužatis, apmaudas, liūdesys, kartėlis, nemokėjimas atleisti – irgi kamuoja tuomet, kai per daug praeities ir kai trūksta šios akimirkos.
Ir vis dėl to nežinau, nedrįstu vertinti. Šitai rašant jaučiu, jog toks knygos aptarimas neatsiribojant nuo esamos situacijos, turint omenyje jos turinį, yra atitolimas nuo akimirkos. Kita vertus, galbūt, būtent minčių, jausmų pripažinimas yra šios akimirkos išgyvenimas. Pripažįstu, leidžiu būti ir neeikvoju energijos neigiant viso to buvimą…
Mirtis nuplėš viską, kas nėra jūs. Taigi gyvenimo paslaptis yra „numirti prieš mirtį“ ir suvokti, jog mirties nėra.
Kadangi knygą skaičiau kiek anksčiau, tai ir tuo metu buvęs patyrimas kiek kitoks. Viena vertus, pagal girdėtus atsiliepimus iš knygos tikėjausi kažko kito, kažko daugiau. Juo labiau, maniau, jog jeigu nesidomėčiau panašiais dalykais, nesiklausyčiau zen mokytojų, suprasti knygoje pateikiamas mintis man būtų dar sudėtingiau. Kita vertus, knyga man paliko tam tikrą įspūdį, norisi grįžti prie konkrečių momentų, mokytis būti, nevertinti, atsisakyti minčių ir pan. Taigi, knyga gali būti kaip sąmoningumo tiltas, jungiantis nenutrūkstamus minčių, vertinimų srautus ir ramią, buvimo, esaties, tobulumo pripildytą akimirką.
Būkite čia ir stebėkite, kas vyksta jumyse. Jauskite ne vien emocinį skausmą – jauskite nebylų stebėtoją – „tą, kuris stebi“. Tai yra šios akimirkos jėga, jūsų sąmonės buvimo čia jėga. Stebėkite, kas vyksta.
Palikite komentarą