Atrandame kartu

Jeigu turite norą išsiverkti, bet kažkaip vis neišeina, tai paskaičius šią knygą tai padaryti pavyks. Skaičiau ir galvojau, na jau tikrai neverksiu, skaitysiu tik kaip autoriaus aprašytą patirtį. Deja, jei vienur tai priminti sau pavyko, tačiau toliau jau verkiau kartu su I. Yalomu.

Knyga apie ėjimą į mirtį ir gyvenimą po jos. Apie gyvenimo pervertinimą, įprasminimą ir tai, kad ir kuo bebūtum, kiek beturėtum niekur to nepasiimsi. Kaip rašo abu autoriai, lieka tik prisiminimai, kurie gyvuoja tol, kol yra gyvų ir mus prisimenančių žmonių.  Kai nebebus ir jų, mūsų buvusi egzistencija, vaizdinys išnyks. Išnyks žmonės, daiktai ir tai, su kuo visą gyvenimą save tapatinome.

Bet išties labiau baugina mintis, kad šie gyvi, apčiuopiami jausmus prikeliantys įvykiai egzistuoja tik mano sąmonėje. Nors tai akivaizdu ir visiems žinoma, tačiau giliai viduje taip to ir nepriėmiau, neįsisąmoninau, kad niekas be manęs negali atverti tų durų, už kurių rutuliojasi šios scenos. Nes nebėra nei tų durų, nei kambario, nevyksta joks skrodimas. Praeities pasaulis gyvas tik dūzgiančiuose mano smegenų neuronuose. <…> Kai tikrai tai suvokiu, pripažįstu ir priimu, ima siūbuoti žemė po kojomis.

Veiklūs, nuolat abu rašę, profesinį kelią vystę bei keturis vaikus užauginę Yalomai turėjo nepaprastai didelį būrį artimųjų, kurie juos palaikė sunkiomis akimirkomis. Dėlto ir pati Marilyna ne kartą knygoje pasidalina mintimi „kad mano mirtis nėra tik mano vienos“. Tuo tarpu I. Yalomas pripažįsta, kad artimojo netektis nusineša mūsų gyvenimo dalį, kurią esame su juo nugyvenę.

Kaip ir visose knygose autorius yra autentiškas kalbant apie savo patirtį, kylančius lyg išdavystės jausmus žmonai artėjant prie mirties, galvojant apie būsimą gyvenimą, darbą su klientais, santykius su artimaisiais bei savo paties parašytomis knygomis.

Knyga buvo puikus patvirtinimas, jog nepaisant to, kad esi I. Yalomas, turi begalę žinių, patirties, tai po artimojo netekties neapsaugo nuo sielvarto, kančios, įkyrių minčių, depresijos, jausmo, jog praradai didelę savo gyvenimo dalį.

Kita vertus, ir pati didžiausia kančia kažkada mus vienaip ar kitaip atveria galimybei pažinti kito skausmą ir priminti sau, kad, galbūt, gyvenimo baigtinumo faktas suteikia jam prasmės.

<…> daugiausia nerimo kyla dėl baimės būti užmirštam, kad nerimas dėl niekio bando pavirsti nerimu dėl kažko. Kitaip tariant, nerimas dėl niekio sparčiai prilimpa prie apčiuopiamo konkretaus objekto.

Netekti tiek gyvenimo, kai dar esi gyvas, štai kas iš tiesų gąsdina.

Toks mano naujas principas: susitelkti į save ir savo kasdienes reikmes. Metas leisti likusiam pasauliui pasirūpinti savimi.

Per savo gyvenimą tiek daug padariau: tapau gydytoju, rūpinausi daugybe pacientų, mokiau studentus, rašiau knygas, tapau tėvu ir užauginau keturis mylinčius, dosnius, kūrybingus vaikus, – bet niekada negyvenau kaip nepriklausomas suaugęs asmuo! Taip, tai sukrečia, bet tai tiesa, Apstulbinu pats save, kartoju: aš niekada negyvenau kaip nepriklausomas suaugęs žmogus.

Man reikia save išmokyti, kad kažkas gali būti vertinga ir įdomu, ir svarbu, net jei aš patiriu tai vienas, net jei negaliu to pasidalinti su Marilyna.

Kiekvienas gedi, kaip išmano.