Atrandame kartu

Sunku matyti mylimus, mums svarbius žmones kenčiančius, patiriančius sunkumus. Dėl to gali kilti mintis bei impulsas imtis veiksmų situacijai pakeisti. Deja, ne visada ėmęsi pastangų sulaukiame reakcijos, kurios tikėjomės.

Dėl to gal galime atrasti bent vieną patirtį kai į „Aš gi tiek dėl tavęs padariau…“ gavome atsakymą „O tavęs kas nors prašė?“

Taigi svarbu suprasti, kodėl „noras pataisyti“ ar padėti dažnai nesulaukia norimo atgarsio.

Stresą, sunkumus patiriantis žmogus dažnai jaučiasi vienišas, sutrikęs. Dėl to tampa labai svarbu ne skubėti su pasiūlymais, tačiau, visų pirma, nusiraminti, nuraminti ir išgirsti situaciją, kuriai tų pasiūlymų norisi ieškoti. Mūsų ir kito žmogaus matymas ne visada sutampa. Juo labiau, kitas žmogus ne visada turi resursų mūsų pasiūlytą sprendimą įgyvendinti. Todėl, kai suprantu, kad negaliu padaryti to, ką kitas man rekomenduoja, galiu dar labiau pasijusti bejėgiu.

Taigi, net jei „visa širdimi“ norime padėti, vertėtų stabtelėti – pastangos suprasti gali būti efektyvesnės. Kai pasijaučiame suprasti, pasijaučiame ir mažiau vieniši, mažiau „nenormalūs“, t. y. pajaučiame, jog kažkas kitas taip pat gali pajusti tai, ką jaučiu aš, aš nesu toks vienas. Dėl to empatija, artumas, supratimas gali būti būtent tai, ko reikia sunkią akimirką. Tam padėti gali keli žingsniai.

1. Vietoje to, jog dėmesį kreiptume situacijos analizei ir detalėms, daugiau dėmesio paskirkime kito žmogaus jausmams.

Pvz.

Palauk, o tai kodėl tu nepasakei….? O tai kas ten dar dalyvavo…?

Atrodo, jog dėl to, apie ką man dabar pasakoji, esi labai nuliūdęs, sutrikęs… Žinau kiek pastangų dėl to įdėjai…

2. Noras gelbėti ir padėti dažnai kyla dėl to, jog patys save atrandame panašioje situacijoje. Todėl ir klausydami, stebėdami kitą, dažnai galime įsiterpti su „o taip, žinau, kai man…“ „bet man kaip buvo…“ ir pan.

Todėl svarbu orientuotis ne į tai, ką jaučiame, galvojame mes, tačiau į tai, ką galvoja ir jaučia kitas žmogus.

Pvz.

O kai man panašiai buvo nutikę, tai aš…

O kas blogiausio, tavo manymu, šioje situacijoje nutiko?

3. Stebėdami kitą žmogų, klausydami jo istoriją, pasistenkime įvardinti jausmus, galinčius atspindėti aptariamą patirtį.

Pvz.

Tai kodėl nepasakei…?

Tikrai skaudina jaustis nepakankamai įvertintu, ypač kai įdėjai tiek daug pastangų. Suprantu tave…

4. Parodę pagarbą kito išgyvenimams, jausmams galime išreikšti palaikymą, supratimą ar padrąsinimą.

Pvz.

Žinai, jeigu tu nesugebi su tuo susitvarkyti, aš tau padėsiu…

Niekada negali žinoti kokių galimybių gali sulaukti ateityje. Aš tikiu tavimi…

5. Patarimą, pasiūlymą, nuomonę išreiškiame tuo atveju, jei žmogus to prašo, klausia.

Jei labai norisi patarti ir atrodo, jog žmogus nedrįsta paklausti, pasakyti, galime užduoti klausimą: Ar norėtum mano patarimo? Ar norėtum žinoti, ką aš apie tai manau?

Svarbiausi priminimai

Noras padėti, gelbėti mums svarbius, mylimus žmones gali sumažinti galimybę pažinti tai, ką jie iš tiesų jaučia ir kas jiems yra svarbu.

Patarimo davimas, pamokymas, reikalavimai dažnai žmones atstumia, paskatina atsitraukti.

Pastangos suprasti gali būti efektyvesnės nei noras „taisyti“.

Parengta pagal: Psychology today