M. B. Rosenberg. Nesmurtinis bendravimas. Gyvenimo kalba
Galbūt, daugelis iš mūsų turime patirčių, kurių nesinori prisiminti, ir momentų, kai taip norėjosi, jog kiti parodytų meilę, supratimą, ar tiesiog apkabintų, leisdami suprasti, kad esame jiems svarbūs, mylimi ir tie, kuriais bus pasirūpinta.
M. B. Rosenberg sako, jog tam, kaip taip nutiktų, labai svarbūs poreikiai ir emocijos. Todėl norėdami su kitais bendrauti efektyviai, jaustis išgirstais ir išgirdusiais galime pasiremti keliais žingsniais, etapais: 1) pastebint situaciją, be teisimo, vertinimo įvardinant svarbiausius faktus, momentus; 2) įvardinant, išreiškiant su situacija, tuo, ką pastebėjome susijusius jausmus; 3) išsakant savo poreikius; 4) pateikiant prašymą.
Kuo betarpiškiau sugebėsime susieti savo jausmus su poreikiais, tuo lengviau kiti galės mums atsakyti empatiškai
Taigi autorius primena, jog teisimas, žinojimas bei įsitikinimas apie tai, kas turėtų ar neturėtų būti, dažnai padidina atstumą tarp mūsų ir kitų žmonių. Taip lyg susiaurinama erdvė, kurioje gali būti mūsų bei kitų poreikiai ir emocijos. Todėl, kai lieka mažai vietos, lyg kyla noras kovoti, atstatyti teisybę, padaryti tvarką.
Tačiau svarbu prisiminti, jog visada galime rinktis. Vienu iš šių apsirinkimų gali būti mūsų reagavimas į nemalonias, mums nepriimtinas žinias. Autoriaus teigimu, galime reaguoti: 1) savęs kaltinimu; 2) kitų kaltinimu; 3) asmeninių jausmų ir poreikių supratimu; ar 4) kitų poreikių ir jausmų supratimu.
Smurtinį bendravimą lydinčiais aspektai taip pat gali būti ir lyginimas, atsakomybės neprisiėmimas. Ir tai įvardinama kaip emocinė vergija, iš kurios išsilaisvinti gali padėti ėjimas per tris etapus: 1) manymą, jog esame atsakingi už kitų jausmus; 2)suvokimą, jog atsakomybės už kitų jausmus prisiėmimas gali brangiai kainuoti; 3) atsakomybės už savo jausmus ir ketinimus prisiėmimas. Tai padaryti gali padėti keli paprasti pratimai ar įgūdžiai, kurių galime mokytis kalbos pagalba.
Galime apsvarstyti, kaip pakeisti sakinius „Darau, nes turiu…“ į „Darau, nes noriu…“; „Privalau…“ į „Renkuosi“.
Taip pat, siekdami susieti savo jausmus ir poreikius, galime paskirti laiko įsivardindami juos šio sakino formuluotės pagalba „Jaučiuosi…, nes aš…“
Savęs teisimas, kaip ir kitų teisimas, yra tragiška nepatenkintų poreikių išraiška
Galiausiai, autorius akcentuoja jog dažnai tampame pikti ar smurtaujantys, nes pamirštame savo ypatingumą, kiekviename mūsų trykštantį gerumo šaltinį, atjautą sau. Dėl to, norėdami tai puoselėti, galime sau užduoti klausimą „Kokį poreikį bandžiau patenkinti taip elgdamasis, dėl ko dabar gailiuosi?“. Ir čia svarbu priimti abi savo dalis – tą, kuri atliko tai, dėl ko gailisi, ir tą, kuri gali dabar tai suprasti ir priimti su atjauta.
Taigi knyga man labai patiko, joje gausu praktinių pavyzdžių, primenančių, jog norint bendrauti sėkmingiau, efektyviau, visada galime tai padaryti susisiedami su savo ir kitų poreikiais bei emocijomis. Ir nors tai gali būti ne visada lengva, tačiau, kaip teigia autorius, šių įgūdžių lavinimas laikui bėgant tikrai pasiteisins įvairiose srityse.
Palikite komentarą