Santykyje su savimi ir kitais
Gyvenimo kelionė dažnai tampa bevertė be kokybiškų ir reikšmingų santykių. Santykiai, bendravimas, susietumas su kitais žmonėmis yra vienas iš žmogaus poreikių. Bendraudami jaučiame priklausymą, meilę, išgyvename daugybę kitų emocijų bei patirčių. Ir nors santykiai gali būti tiek teigiamų, tiek neigiamų patirčių šaltiniu, tačiau šį kartą daugiau dėmesio skirkime pozityviam santykių su savimi ir kitais aspektui.
Pozityvų santykį su kitais žmonėmis galima suprasti kaip socialinę paramą. Socialinė parama gali būti įvairi – paremta emociniais, socialiniais, finansiniais, praktiniais motyvais, susijusiais su teigiamu poveikiu sprendžiant emocines ar praktines problemas. Taigi, visų pirma, socialinė parama svarbi ją gaunančiam, tačiau ne mažiau svarbi ir ją teikiančiam. Žinojimas, jog galėjai prisidėti sprendžiant kito žmogaus sunkumus, padeda stiprėti savivertei, tikėjimui savo jėgomis ir galimybėmis.
Žmonės, kurie jaučia paramą ir susietumą su kitais, patiria mažiau streso, rečiau serga ar greičiau įveikia sveikatos negalavimus. Jaučiama socialinė parama padeda sumažinti vienišo jausmą, prisideda prie rečiau patiriamo nerimo, depresiškumo išgyvenimo. Jausdamiesi svarbūs, reikalingi ir susieti su kitais, žmonės gyvenimą dažniau vertina kaip prasmingą, kokybišką, todėl juos rečiau aplanko ir mintys apie savižudybę.
Vis dėl to, reikia nepamiršti ir to, jog santykių su kitais gausa, kiekis nebūtinai reiškia, jog bus sulaukiama daugiau paramos. Kokybinis santykių aspektas yra itin svarbus. Ir tai puikiai galima prisiminti apžvelgiant savo draugų sąrašą socialiniuose tinkluose bei apgalvojant tai, o į ką tikrai galiu kreiptis pagalbos.
Dar vienas svarbus aspektas yra tas, jog vieni mūsų labiau linkę bendrauti, kiti mažiau, tačiau neišvengiamai visi mes, visų pirma, bendraujame su savimi.
Vienatvė ar santykis su savimi dažnai aptariami iš neigiamos perspektyvos, siejant su liūdesiu, atsiribojimu, bendravimo įgūdžių stoka, uždarumu ir kitais neigiamais aspektais. Ir čia kyla klausimai, kodėl santykis su kitu ir labiau svarbus nei santykis su savimi? Kodėl man atrodo, jog reikia kito, kad mane lyg papildytų, išbaigtų? Ar tai reiškia, jog jaučiuosi sau nepakankamas? Taigi, kiek aš pats save priimti, gerbiu ir vertinu?
Dažnai pokalbis su savimi nebūna labai pozityvus. Save peikiame, kritikuojame, akcentuojame savo trūkumus, o geriausiu atveju, net ir matydami privalumus, dedame kablelį tardami „bet“ ir pokalbį su savimi pratęsiame mintydami „o kiek man dar reikia patobulėti“. Taip natūraliai prieiname prie kitų klausimų apie tai, ar kitas gali priimti mane visokį, jei tokio net aš pats nepriimu? O ar aš galiu priimti kitą, kuris taip pat nėra tobulas?
Spėju, jog priimti kitą mums atrodo paprasčiau, nei priimti faktą, kad kiti gali priimti mane netobulą. Kažkodėl apie kitus lengviau galvojame „juk tobulų nėra“ ir pamirštame, jog vienas žmogus negali būti viskuo, negali turėti visų pozityviausių savybių. Lygiai taip, kaip kiekvienas neturime visų pozityviausių savybių, neturime ir visų negatyviausių savybių.
Neatsakydami sau nuoširdžiai į šiuos ir panašius klausimus, dažnai neriame į santykius (nebūtinai romantinius). Ir kaip karštą vasaros dieną šokstame atsigaivinti į vandenį, taip neriame į santykius bandydami nuplauti savo vienišumą ir net nesvarstome, ar jie tikrai mums tinka. Nors spontaniškumas turi savo žavesio ir gali tikrai pasiteisinti, tačiau nuoširdumo ir atvirumo sau stoka prisideda prie to, jog liekame geriau bet kokiuose nei jokiuose santykiuose.
Ir nors pastaroji mintis gal labiau tinka galvojant apie romantinius santykius, tačiau ne mažiau svarbi ir kalbant tiesiog apie draugystę. Siekdami kurti pasitikėjimu, draugiškumu, parama grįstus santykius, ne visada teisingai įvertiname tai, ar kito žmogaus įsitikinimai, lūkesčiai ir siekiai yra panašūs.
Siekiant tai išsiaiškinti, norint kurti palaikyti ar nutraukti santykius išsakant visas nuoskaudas, svarbūs gali būti keli žemiau aprašyti žingsniai.
Savo jausmų supratimas. Nepažindami, nesuprasdami savo emocijų, jausmų negalime geriau suprasti ir kito žmogaus. Taigi pirmas svarbus žingsnis santykiuose – atsakyti, ko aš tikiuosi iš santykių?
Nuoskaudų įveikimas. Patirtas nusivylimas, nuoskaudos santykiuose kartais jaučiamos kaip neužgijusios žaizdos. Norisi keršyti, atitaisyti neteisybę ar bent jau užbaigti situaciją ją išsiaiškinant. Suteikti situacijai aiškumo yra labai svarbu, tačiau grįžtame prie to, jog nuoskaudos yra asmeninė patirtis, kurią visų pirma reikia pačiam pažinti ir suprasti. Santykių paliktas žaizdas galima užsigydyti tik pačiam, kiti nėra atsakingi už mūsų reakcijas ir jausmus.
Ketinimai galvojant apie santykius ateityje. Noras suprasti vienas kitą ir ketinimas pagerinti santykius padeda išspręsti nesutarimus. Nepaisant to, santykiai bus palaikomi ar nutraukiami, tačiau matant bendrumą, jaučiant atsakomybę, kad tiek geruose, tiek prastuose santykiuose dalyvaujame „mes“, o ne „tu“ ir „aš“, sprendimai gali būti priimti greičiau ir efektyviau.
Empatija. Gebėjimas pažvelgti į kitą per empatijos prizmę padeda geriau suprasti net ir netinką kito žmogaus elgesį, bet su atjauta pažvelgti ir į save patį.
Draugystės perspektyvų numatymas. Tai aptarimas, ko tikimės iš santykių, kaip galime juos puoselėti ar kaip elgsimės juos nutraukę.
Adekvatūs lūkesčiai. Galvodami apie santykius, dažnai kuriame savo istorijas, projektuojame lūkesčius apie tai, kaip mano partneris/draugas turėtų elgtis, kas turėtų vykti ir pan. Taip neretai „pražiūrime“ tai, kas yra iš tiesų. Taigi bandant išvengti situacijų, kuriose svarstytume tris istorijas – tavo, mano ir kaip yra iš tiesų, svarbiau matyti tai, kas yra, o ne tai, kas galėtų ar turėtų būti.
Taigi, socialinė parama ir santykis su kitais yra labai svarbus, tačiau norint jog jis būtų kokybiškas, labai svarbus santykis su savimi. Norint save pažinti labiau, atsiųskite veiklos lapus.
Literatūra
- Alčiauskaitė, L. ir Šinkariova, L. (2012). Fizinę negalią turinčių asmenų saviveiksmingumo ir suvokiamos socialinės paramos sąsajos. Visuomenės sveikata, 3 (58), 101-108.
- Heinze, J. E., Kruger, D. J., Reischl, T. M., Cupal, S., & Zimmerman, M. A. (2015). Relationships Among Disease, Social Support, and Perceived Health: A Lifespan Approach. Am J Community Psychol, 56, 268–279.
- June, A., Segal, D. L., Coolidge, F. L., & K. Klebe, K. (2009). Religiousness, social support and reasons for living in African American and European American older adults: An exploratory study. Aging & Mental Health,13 (5), 753–760.
- Siedlecki, K. L., Salthouse, T. A., Oishi, S., & Jeswani. S. (2014) The Relationship Between Social Support and Subjective Well- Being Across Age. Soc Indic Res, 117 (2), 561–576.
Įrašo iliustracija: Rémi Walle iš Unsplash
Palikite komentarą