Anders Hansen. Liūdnos smegenys
Kai nueinu į biblioteką, knygas renkuosi tik pagal viršelį. Šios knygos, deja, man nepatiko, bet pasitikėjimo kreditą daviau pavadinimui. Negaliu nepaminėti ir kitų knygos apipavidalinimo detalių – kokybiškas popierius, tinkamo dydžio šriftas, paįvairinimas spalvomis bei paveikslėliais.
Na, o dabar apie turinį. Gal ne pati pačiausia knyga, bet įdomybių ir pasižymėtų vietų tikrai nebuvo mažai.
Autorius dėmesį skiria evoliuciniam požiūriui bei aiškinimui kaip ir kam mūsų smegenys reaguoja taip, kaip reaguoja. Todėl teigiama, jog ir nerimas bei depresija, panikos atakos nėra problema, sutrikimas. Tai įrodymas, kad smegenys ir kūnas dirba itin dideliu pajėgumu norint mus apsaugoti ir užtikrinti išlikimą. Ir net jei kai kurios emocijos atrodo nemalonios, nenorimos, svarbu suprasti, jog evoliucijos eigoje tai, kas nepasiteisino – nunyko, ir išliko tai, kas garantavo prisitaikymą bei išlikimą.
Miego trūkumas, ilgalaikis stresas, judėjimo stygius ir per didelis fotošopu padailintų vaizdų iš kitų gyvenimų srautas socialiniuose tinkluose gali pasiųsti signalus, kuriuos smegenys supras kaip žinutę, esu pavojingame pasaulyje” arba „esu nepakankamai geras”. Atsakydamos smegenys ragins atsiriboti, taip priversdamos prastai jaustis
Įdomi man buvo ir idėja apie depresijos ir viršsvorio bei uždegimo kūne sąsajas. Pasak autoriaus, viršsvoris ir fizinio aktyvumo stoka kūne gali būti interpretuojama kaip uždegimas. Todėl kovojant su juo kūnas reguliuoja energiją atsistatymui, kas pasireiškia depresiškumu.
Tai įsisąmoninant, manau, galime parodyti daugiau meilės, atjautos bei dėmesingumo savo kūnui. Nors gali atrodyti kitaip, tačiau kūnas veikia ne prieš mus stabdant veiklas, gyvenimą, projektus, darbus, bet, priešingai – rūpinantis, kad tik mums viskas būtų gerai.
Palikite komentarą