Kai kalbėti baisu, bet ir tylėti negalima
Tik neapsiverk. Tik nepasiverk.
Kažkada sau tai kartojau klausydama paauglio apie jo nenorą gyventi ir bandymus prie to prieiti.
Savižudybės tema man tokia, apie kurią sunku ir gal net nesinori kalbėti. Taip trapu, skausminga ir taip velniškai baisu padaryti, pasakyti ką nors ne taip.
Ir nors galima sau kartoti, kad ne viskas mano galioje, ta atsakomybė už kitą išauga.
Ne mažiau šie jausmai kyla ir tada, kai prieš akis sėdi žmogus, kalbantis apie artimojo bandymą nusižudyti. Baimė, sumaištis, nežinia, savęs kaltinimas.
Stebiu, matau žmogaus kančią, pasimetimą. Panašiai išgyvenu ir pati, galvodama apie tai, kaip padėti su tuo išbūti, gyventi. Kaip pasakyti, kad padarei viską, kas buvo tavo galioje.
Sakoma, kad kalbėti yra svarbiau nei bijoti padaryti ką nors ne taip. Tai, kad kalbu, matau kito kančią, jau yra „taip“. Galiu parodyti, kad man rūpi.
Kai Valija Šap ir kolegos pristatė filmą „Būsiu su tavim“, jo aptarime ji pasakė man labai įstrigusius žodžius – „gal geriau prarasti draugystę, nei prarasti draugą“.
Kartais tikrai ne mūsų galioje padėti kitam, bet gal kartais tiesiog jam pakaks žinojimo, kad jis mums rūpi.
Ir nors būna nejauku, nedrąsu lyg kištis į kito gyvenimą, išdrįskime paklausti bei išdrįskime ieškoti pagalbos.
Gal ir pasiųs velniop. Bet, turbūt, tik dėlto, kad kažką svarbaus paliesime…
Palikite komentarą